Jump to Navigation

LAPGRAUŽIŲ LIETUVIŠKAS VARDYNAS

PRATARMĖ

Šeima. MEGALAPODIDAE – DIDŽIAKOJINIAI

Šeima. ORSODACNIDAE – ERŠKĖTINUKAI

Pošeimis. ALTICINAE – SPRAGĖNAI

Pošeimis. BRUCHINAE – GRŪDINUKĖNAI

Pošeimis. CASSIDINAE – SKYDINUKĖNAI

Pošeimis. CHRYSOMELINAE – LAPGRAUŽĖNAI

Pošeimis. CLYTRINAE – KLITRĖNAI

Pošeimis. CRIOCERINAE – SMIDRINUKĖNAI

Pošeimis. CRYPTOCEPHALINAE – PASLĖPTAGALVĖNAI

Pošeimis. DONACIINAE – DONACIJĖNAI

Pošeimis. EUMOLPINAE – PETINUKĖNAI

Pošeimis. GALERUCINAE – GRUBLĖNAI

Pošeimis. LAMPROSOMATINAE – ŪKSMINUKĖNAI

Pošeimis. SYNETINAE – BERŽINUKĖNAI

Pratarmė

Sunorminti ir nauji Lietuvoje aptiktų ir prognuozuojamų lapgraužių

šeimos (plačiąja prasme), vabalų būrio (Insecta: Coleoptera:

Megalopodidae, Orsodacnidae et Chrysomelidae) vardai

Pratarmė


    Vabalai (Insecta: Coleoptera) yra gausiausia gyvų organizmų grupė mūsų planetoje. Iki šiol aprašyta virš 360 000 rūšių (Bouchard et al. 2009). Lietuvoje vabalų rūšinė sudėtis dar nėra pilnai ištirta, aptikta per 3660 rūšių, o turėtų gyventi virš 5000 (Tamutis ir kt. 2011). Tačiau ši vabzdžių grupė yra ypatinga ne tik rūšių kiekiu. Vabalai sugeba prisitaikyti prie įvairiausių aplinkos sąlygų. Mūsų planetoje jie negyvena tik sūriame vandenyje bei atšiauriuose ledynuose. Neišmatuojama vabalų reikšmė Žemės ekosistemoje, kur vieni jų ypatingai reikšmingi kaip konsumentai, augalų, grybų, dumblių ėdikai, kiti – kaip grobuonys, kurie besimaitindami įvairiais bestuburiais gyvūnais, tame tarpe ir augalų ėdikais, neleidžia šiems pernelyg gausėti. Dar kiti yra aktyvūs augalų žiedadulkių ir grybų sporų pernešėjai, organinių medžiagų mineralizuotojai. Anksčiau buvo įprasta vabalus laikyti žmonių konkurentais (kenkėjais), nors iš tiesų tik nedaugelis jų rūšių kelia iš ties rimtą grėsmę auginamiems augalams ar žmogaus pagamintai produkcijai. Pastaruoju metu pasaulio visuomenei pripažįstant bioįvairovės išsaugojimo idėjas bei aktyvėjant gamtosauginiams projektams požiūris į gyvąją gamtą, o tuo pačius ir į vabalus ima keistis. Gana populiarus tapo rūšių kategorizavimas pagal retumą ir svarbą ekosistemai, raudonųjų sarąšų sudarymas retoms ir nykstančioms rūšims, taip pat kai kurių jų įtraukimas į oficialiai saugomų rūšių sąrašus. Būtent su žmogaus požiūrio į vabzdžius raida, jų svarbą žmonių gyvenime, yra susijęs ir nacionalinių vardų poreikis bei jų naudojimas. Mūsų šalyje vabalai palyginti su kitų būrių vabzdžiais šioje vietoje užima vieną iš pirmaujančių pozicijų. Tam įtakos turėjo ne vien jų tiesioginė svarba žmogaus gyvenime, bet ir tyrinėtojų gausa. Pirmuosius lietuviškus vardus kai kuriems žemės ūkio agalams kenkiantiems vabalams pasiūlė akademikas J. Kriščiūnas ir paskelbė savo knygoje „Augalų ligos“ (1912). Daugumos kitų pirmųjų lietuviškų vabalų vardų autoriai lieka nežinomi nes jų kūrimas ir pateikimas visuomenei anais laikais buvo spontaniškas ir nedokumentuojamas. Tikėtina, kad pagrindiniais lietuviško vabalų vardyno kūrėjais buvo taikomosios entomologijos pradininkas, ilgametis tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius Stanislovas Mastauskis ir jo kolega, fundamentaliosios koleopterologijos Lietuvoje kūrėjas ir puoselėtojas, tos pačios aukštosios mokyklos profesorius Simonas Pileckis. Šių autorių su bendraautoriais dėka pasaulį išvydo aibė mokslinių ir mokomųjų leidinių, kuriuose pirmą kartą buvo lietuviškai įvardijami ir vabalai. Pirmiausiai tai buvos svarbiausi žemės ūkio ir miškų kenkėjai (Mastauskis 1925, 1927, 1936, 1953; Mastauskis ir Pileckis 1959, Pileckis ir kt. 1968; Pileckis ir Vengeliauskaitė 1977, 1996) ir tik vėliau didesnis dėmesys teko kitiems vabalams (Lešinskas ir Pileckis 1967; Pileckis 1976; Pileckis ir Monsevičius 1995, 1997).

    Lietuviškas vabalų šeimos „lapgraužiai“ pavadinimas ko gero atsirado kaip ir daugelio kitų – išvertus iš rusų kalbos: rus. листоеды – lapgraužiai (щелкуны – spragšiai, претворяшки – apsimetėliai, усачи – ūsuočiai ir t.t.). Nors mokslinis pavadinimas yra susietas su viena iš pirmųjų K. Linėjaus (Linnaeus 1758) apraštyta šios šeimos vabalų gentimi – Chrysomela, kurios pavadinimas atspindėjo kūno sandaros bruožą – spindinčią kūno dangą (gr. chrysos – auksas). Ir iš tiesų, nemaža dalis lapgraužių išsiskiria spalvotu, metališkai spindinčiu kūnu. Iki šiol lietuviškus vardus turėjo 107 lapgraužių rūšys, tuo tarpu dar 210 Lietuvoje aptiktų rūšių buvo likę neužvardinti. Lapgraužiai yra augalėdžiai vabalai, todėl kai kurie, prisitaikę maitintis žmonių auginamais augalais, yra laikomi kenkėjais. Gana dažnai jie yra minimi mokomojoje, populiariojoje ar informacinėje spaudoje, todėl šiems vabalas lietuviški vardai tiesiog yra būtini. Deja, trūkstant susisteminto, sunorminto šių svarbių vabalų vardyno, pasitaikydavo painiavos, nes neretai ta pati rūšis skirtingų autorių bovo pavadinama skirtingais vardais (tie atvejai nurodyti prie konkrečios rūšies naujajame vardyne). Kita svarbi priežastis, kuri paskatino šios žeimos vabalų lietuviškų vardų kūrimo ir norminimo darbą yra ta, kad plintant kai kurioms ekonomiškai svarbioms rūšims, tenka jas įvardinti įvairiuose oficialiuose dokumentuose ir šiuo atveju vardų tinkamumas bei pastovumas įgauna ypatingai didelę reikšmę. Kai kurie autoriai siūlo norminant vabzdžių pavadinimus prioritetą suteikti aukštesnio rango ir diesnio reikšmingumo taksonams – šeimoms ir teigia, kad tokių vabzdžių kaip blakių, genčių įvardijimas lietuvių kalboje neturi ypatingos svarbos (Stonis ir kt. 2010). Dėja su šia nuostata nevisai tinka kalbant apie gausias rūšimis vabalų šeimas, tokias kaip: žygiai, trumpasparniai, ūsuočiai, lapgraužiai, straubliukai ir kt. Beje nesutikčiau su tų pačių autorių teigimu, kad yra vabalų būrio vardyne gentys lietuvių kalboje nėra įvardijamos. Priešingai – daugelis šio būrio vabzdžių genčių turi lietuviškus  vardus. Štai paminėsiu vos keliolika: puošniažygiai, slaptažygiai, raudonžygiai (žygių (Carabidae) šeima), mėšlinukai, puvėsinukai (kūdravabalių (Hydrophilidae) šeima), mėšlagraužiai, grambuoliai (plokštėtaūsių (Scarabaeidae) šeima), dirvaspragšiai,  rugiaspragšiai, pievaspragšiai (spragšių (Elateridae) šeima), ragijai, judolijos, pušiagraužiai (ūsuočių (Cerambycidae) šeima), donacijos, lemai, paslėptragalviai (lapgraužių (Chrysomelidae) šeima), dirvastraubliai, lapinukai, vaisiastraubliai (straubliukų (Curculionidae) šeima). Be abejonės, dar daugumos vabalų šeimų kur gentys lietuviškų pavadinimų neturi, tačiau tai nutiko ne dėl tokios „tradicijos“ bet dėl specialistų, vabalų vardyno kūrėjų ir lietuvybės entuziastų trūkumo arba dėl poreikio menkumo. „Bevardžių“ genčių vabalai yra mažai svarbūs žmogui. Taigi, atsižvelgiant į esamas vabalų vardyno kūrimo ir sandaros tendencijas šiame vardyne pateikiami lietuviški vardai visoms taksonominiu atžvilgiu stabilesnėms gentims ir visiems   pošeimiams.

    Pritaikant šiuolaikinius vardų norminimo nuostatus genties vardus siūloma sudaryti iš vieno žodžio, o rūšių vadovaujantis tik binarinės nomenklatūros principais  - iš dviejų, iš kurių vienas būtinai atitinka genties pavadinimą. Tokiu būdų naujai  pateikiamame vardyne yra siūlomi sunorminti arbai naujai sukurti lietuviški pavadinimai 387 rūšims ir 71-čiai genčių. Atsižvelgiant į pavadinimų tinkamumą, suderinamumą bei logiškumą 21 lapgraužių rūšiai buvusius lietuviškus vardus siūloma keisti arba adaptuoti pagal vardyno sudarymo principus (paaiškinimai pateikti vardyne).

    Vardų norminimas ir jų kūrimas buvo atliktas vadovaujantis šiais principais:
  1. Pirmenybę teikiant nusistovėjusiems ir prigijusiems lietuviškiemsvardams. Nusistovėjusiu ir prigijusiu lietuvišku vardu laikytas toks pavadinimas, kuris yra įrašytas į Lietuvių kalbos žodyną ar bet kokią lietuviškąją enciklopediją, yra publikuotas vadovėliuose ar mokslo populiarinimo leidiniuose. Tokių vardų keitimus ar adaptacijas atlikau sisteminant vardus (kai rūšies vedinys neatitinka sistematinio vieneto vardo) arba juos tikslinant (kai vardo pažyminys yra nelogiškas ir visiškai neatitinka vardo objekto, pvz.: „dilgėlinė spragė“, tačiau ji gyvena ant unių. Kiekvienam siūlomam vardui, nepriklausomai ar siūlomas apskritai naujas vardas, ar siūlomas naujas vietoj senojo, pateikiau naujųjų vardų paaiškinimus (kilmę, priežastingumą ir pan.) arba atitinkamus argumentus kodėl esamas vardas turi būti keičiamas naujuoju ar taisomas.
  2. Naujus lapgraužių rūšių lietuviškus vardus sudariau iš genties vardo ir rūšies pažyminio, genčių, pošeimių – iš vieno žodžio.
  3. Sudarant lietuviškus lapgraužių vardus labai svarbiu laikiau trumpumo ir fonetiniuo sklandumo kriterijus; nevengiau priesaginių vedinių, dūrinių, siekiau kuo glaudesnio jų atitikimo įvardijamam objektui; lotyniškų (mokslinių) pavadinimų sulietuvinimą, pridedant atitinkamas galūnes taikiau kaip kraštutinę priemonę.sisteminant vardus (kai rūšies vedinys neatitinka sistematinio vieneto vardo) arba juos tikslinant (kai vardo pažyminys yra nelogiškas ir visiškai neatitinka vardo objekto, pvz.: „dilgėlinė spragė“, tačiau ji gyvena ant unių. Kiekvienam siūlomam vardui, nepriklausomai ar siūlomas apskritai naujas vardas, ar siūlomas naujas vietoj senojo, pateikiau naujųjų vardų paaiškinimus (kilmę, priežastingumą ir pan.) arba atitinkamus argumentus kodėl esamas vardas turi būti keičiamas naujuoju ar taisomas.
   4. Kiekvienam siūlomam vardui pateikiau paaiškinimus (etimologijas).
    Sudarant lapgraužių lietuviškus vardus daugelį jų siejau su augalų šeimininkų lietuviškais vardais, kurie yra pateikti Kęstučio Kazimiero Vilkonio atlase „Lietuvos žaliasis rūbas“ (2001).

    Be abejonės gali būti, kad kai kurie siūlomi vabalų vardai yra netobuli ir taisytini, todėl kviečiu kalbininkus ir biologus prisidėti prie šio projekto, pateikti savo siūlymus, pataisymus ir pastabas. Būsių dėkingas už bet kokias pastangas siekiant patobulinti vardyną. Pastabas siūskite man asmeniškai elektroninio pašto adresu:
dromius@yahoo.com



Pagarbiai Vytautas Tamutis