Jump to Navigation

Bombus sp. - Kamanė

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

Kamanės - Bombus Latreille, 1802

 

     Kamanės – bendruomeninės bitės. Gyvenimo būdu jos artimiausios naminėms bitėms (Apis mellifera). Genetiškai skiriasi. Naminių bičių genome n=16 chromosomų. Daugelio kamanių rūšių n=18 chromosomų (R. E. Owen i r k t , 1995).

 

MORFOLOGIJA:

     Nuo kitų bičių kamanės skiriasi kresnu, tankiais, ilgais ir švelniais plaukeliais apaugusiu kūnu. Kamanės – palyginti stambūs vabzdžiai, kai kurių tūšių motinėlių kūnas gali siekti net 30 mm. Jų kūną dengiantys plaukeliai gali būti įvairių spalvų. Dažnai spalvoti plaukeliai auga grupėmis ant tam tikrų kūno vietų ir sudaro kiekvienai rūšiai savitą raštą. Galinių kojų blauzdos paplatėję, virtusios "kraitele" žiedadulkėms rinkti. Jos išorinė plokštuma lygi, be plaukelių, o kraštai apaugę ilgais šereliais (Straigis 2010).

     Kamanėms būdingas ryškus lytinis polimorfizmas. Motinėlių, darbininkių ir patinėlių išvaizda skiriasi ne tik dydžiu. Motinėlių ir darbininkių antenos sudarytos iš 12, o patinėlių – iš 13 narelių (Straigis 2010).

 
 
 

BIOLOGIJA:

     Kai kurios arktinių vietovių rūšių kamanės (Bombus hyperborens, B. karbielus, B. polaris) dėl trumpos vasaros beveik visai neišaugina gausių šeimų, t.y. darbininkių. Jaunos motinėlės išsilaiko iki kito pavasario. Tranų amžius – trys keturios savaitės. Šiltesnių vietovių kamanės išaugina gausias šeimas, joms būdingas polimorfizmas – gyvena visos trys kartos (motinėlės, darbininkės ir tranai).

     Žiemoja susiporavusios kamanių motinėles. Tranai savo sėklidėse sukaupia apie 75000 sėklelių. Motinėlių spermotekose jų telpa 13000 (B. pratorum) – 52800 (B. terretris). Todėl tranas gali susiporuoti su keliomis motinėlėmis, nes po susitikimo jis nežūsta kaip naminių bičių tranai. Motinėlė su tranais poruojasi vieną du kartus (B. hypnorum) prie lizdaviečių ant žemės ar kitur. Susiporavusios ir subrendusios motinėlės žiemoja įvairiose kiaurymėse, po samanomis ir kitur.

     Pavasarį, sušilus orams ir atitirpus žiemojimo vietovėms, iš anabiozės prabunda pirmosios dirvinių kamanių motinėlės, po to miškinių, sodinių, akmeninių ir paskiausiai puošniosios (B. distinguendus) bei spalvakojės (B. soroeensis).

     Kamanių motinėlių negalima prilyginti naminių bičių motinėlėms, kurios gyvena kaip „karalienės” – viskuo aprūpintos ir apsaugotos. Jos renka maistą sau ir palikuonims. Pačios kuria ir saugo lizdą. Lizdavietes suranda įvairiai, priklausomai nuo kamanių rūšies. Pavyzdžiui, dirvinė kamanė susiranda urvelį pelių lizdavietėje; akmeninė – renkasi kietesnes vietas griuvėsių sienose.

     Kai kurių rūšių kamanės šonuose išskiria vašką, iš kurio gamina korelių pradus. Kitos kiaušinėlius deda tiesiog ant suneštų žiedadulkių kamuolėlių krūvelių. Vėliau korių akelės susiformuoja iš perų kokonų. Lizdo kūrimo pradžioje motinėlė paruošia 2 – 3 vietas perams. Prie jų lipdo indelį nektarui. Aplinkui įrengia iki 12 vietelių. Pirmajam perui išsiritus, antrasis toje pačioje akelėje neauginamas. Į tuščias akeles pilamas nektaras („medus”). Taip pat lizde laikoma ir žiedadulkių atsarga.

     Dirvinės kamanės lizdavietę nuolat nuo aplinkos izoliuoja vaškiniu apdangalu, kuris padeda išlaikyti pastovesnę 26,6-33,3°C temperatūrą. Pakilus temperatūrai iki 34,5-35,5°C, padidėja vėdinimas puikiai girdimu 130-140 hercų dažniu. Pajutusi pavojų (per žemės vibraciją), pradinį signalą paduoda motinėlė, vėliau prisijungia ir darbininkės. Signalo dažnumas priklauso nuo kamanių rūšies ir yra 250-5000 hercų.

     Įvairiais tyrimais nustatyta, kad kamanės, suradusios ir atnešusios į lizdą nektaro ar žiedadulkių, kitų neaktyvina maisto paieškomis (kas būdinga naminėms bitėms). Atnešto maisto kvapas taip pat neskatina rinkėjų. Komunikacijų nėra. Maisto rinkimui įtakos turi jo atsargos lizde: kai jo trūksta, rinkėjos skrenda ieškoti.

     Kamanės, ilgiau įsivyravus nepalankiems orams, kai trūksta maisto, sunaikina besivystančius perus. Tai kanibalizmas, būdingas ir naminėms bitėms: jos pirmiausia šalina tranų perus.

     Kamanės, rinkdamos nektarą ir dedamos jį į korio akeles, iš dalies jį praturtina seilių fermentų. Dėl to surinktas nektaras pasikeičia: jame vyrauja fruktozė. Sacharozės lieka labai mažai. Kamanės renka ir lipčių. Todėl lipčiaus metais kamanių „meduje” atsiranda ir melicitozės. Jeigu kamanių surinktą nektarą vadintume medumi (S. Pileckis, 1982), tai jis būna dviejų rūšių. Lizdo pakraščių akelėse skystesnis, 42-57 proc. cukringumo, o centrinėse tirštesnis, turintis 70-87 proc. cukraus. Skystesniame meduje daug fermentų. Tirštesnį medų sudaro invertuoti cukrus, bet vyrauja fruktozė. Palyginus su naminių bičių medumi, jame daugiau žiedadulkių. Kamanės perams atskirai vandens nerenka. Maitindamos lervutes, tirštesnį medų atskiedžia skystu.

     Kamanių ir naminių bičių medus labai skiriasi. Kamanių lizdo medaus akelių (ąsotėlių) talpa – 0,6 ml ir jose yra po 0,84 g medaus. Naminių bičių atitinkamai – 0,35 ir 0,25. Medaus fermentų aktyvumas labai žemas (diastazės rodiklis 2,17-5,54), o vandeningumas didesnis (22,0-27,4 p r o c ) . Meduje daug mikroorganizmų i r jų išskyrų, dėl to rūgsta 8-10°C (I. Medebeikinas, N. Kasejevas, 1998).

     Pirmąsias perų akeles motinėlė šildo pati, nes reikalinga iki 27,0°C temperatūra. Dalį šilumos išskiria patys perai: kuo jų daugiau, tuo lizde šilčiau. Po keturių parų išsirita pirmosios lervutės, kurios maitinasi žiedadulkėmis. Pro nevisiškai uždengtų akelių angeles perai gauna ir skysto nektaro bei medaus. Vienuoliktą parą lervutės siuva kokonus. Išsivysto per 21-22 paras. Kamanės darbininkės iš pradžių būna dvigubai smulkesnės už motinėles. Pasimaitinusios grįžta į tuščias akeles ir taip padeda šildyti būsimas seseris, kol subręsta. Plaukeliai įgauna būdingą rūšiai spalvą. Tuomet darbininkės pradeda rūpintis lizdu.

     Priklausomai nuo kamanių rūšies per sezoną lizdavietėje susikaupia keli šimtai darbininkių, vėliau motinėlių ir tranų. Padidėjus darbininkių kiekiui, motinėlė rūpinasi tik perais. Jos pilvelis ryškiai pailgėja, pati tampa labai nejudri. Korio (gniužulo) pakraščiuose ruošiami didesni žiedadulkių gniužulėliai, kuriuose išsivysto apie 10 proc. lizdo gyventojų – jaunų motinėlių. Pagaliau senajai lizdo motinėlei išsenka sėklelės; ji pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsivysto tranai. Tranų ir motinėlių santykis 2:1. Senoji motinėlė silpnėja ir žūsta, nes peržiemojusi ji išgyvena tik iki rudens. Kai kurių rūšių kamanes motinėles per sezoną pakeičia jaunos.

     Kamanių šeimose sugyvena daugelis motinėlių, o naminių bičių – tik viena. Kamanių tranai yra „džentelmenai”, žuvus motinėlei bei besibaigiant darbininkėms, jie baigia auginti perus. Nepalieka jų be maisto. Tranai gyvenimą baigia žieduose, todėl juos dar rudenį galima matyti ant astrų ar kitų rudeninių gėlių žiedų.

     Rudenėjant motinėlės poruojasi. Savo organizmą ruošia žiemai: hemolimfoje ir riebaliniame sluoksnelyje padaugėja glikogeno, gurklelyje – medaus atsargų. Lizdavietę palieka, kai randa tinkamą vietelę žiemoti.

     Kamanės, kaip ir naminės bitės, serga įvairiomis ligomis. Tačiau jos mažai ištirtos. Pagal V. Pavliukovą (1987) kamanės Bombus agrorum ir B. terrestris serga nozematoze (sukėlėjas mikrosporidija Nosema bombi). Tai šalinimo (Malpigijaus) organų liga. Virškinimo traktas sutrinka (kritidiozė) nuo žiuželinio pirmuonio (Crithidia bombi).

 

PAPLITIMAS:

     Apie 300 kamanių rūšių naturaliai paplitę Šiaurinėje Eurazijos dalyje, Šiaurės ir Pietų Amerijoje ir Šiaurės Afrikoje (Williams 1998).

     Lietuvoje žinoma 31 kamanių rūšis, iš jų trys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

 

ŠALTINIAI:

V. Tamutis, J. Straigis, A. Amšiejus. 2010. Kamanės. "Lututė" P.10-11 ISBN 978-9955-37-102-1

http://bitininkas.lt/lt/?page_id=1560 [žiūrėta 2016.04.15]

http://www.fauna-eu.org/cdm_dataportal/taxon/c5ef9c75-a2fe-4033-abda-6fb... [žiūrėta 2016.04.15]

Paul H. Williams (1998). «An annotated checklist of bumble bees with an analysis of patterns of description». Bulletin of the Natural History Museum (Entomology) 67: 79–152.

 

 
Autorius : Justinas Straigis
Publikavimo data: 2016-04-15 21:55