Jump to Navigation

Calosoma inquisitor - Žiaurusis puikiažygis

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

 

MORFOLOGIJA:

     Puikiažygiams būdinga savita kūno forma. Nuo panašiausių į juos puošniažygių jie išsiskiria platesniais, beveik tiesiais šonais, silpnai išgaubtais, su gerai išreikštais pečiais antsparniais; ryškiai skersine (plotis didesnis nei ilgis),  stipriai išgaubtais šonais priešnugarėle; nelygiu, išvagotu smulkiomis skersinėmis vagelėmis viršutinių žandų (mandibulių) paviršiumi ir  kiek suplokštėjusiu, su ryškia išilgine briaunele išorinėje pusėje trečiuoju antenų nareliu. Dauguma šios genties rūšių turi gerai išvystytus plėviškus sparnus ir gali skraidyti (Hůrka 1996; Ardnt ir Trautner 2004; Bruchi 2013).

     Žiauriojo puikiažygio suaugėlių kūnas 16-24 mm ilgio, juodas su žalsvu ar rausvu atspalviu ir metalo žvilgesiu. Priešnugarėlės ir antsparnių šonai dažnai yra papuošti intensyvesnėmis, įvairiomis kombinacijomis persiliejančiomis raudona, geltona, žalia, mėlyna ir violetine spalvomis. Priešnugarėlės šoninis kantelis nesiekia jos pagrindo. Auksu žėrinčios duobutės esančios 4-toje, 8-oje ir 12-toje antsparnių lysvelėse užima visą jų plotį.  Antenos ir čiuopikliai juodi. Patinų priekinių letenų pirmieji 4 nareliai paplatėję, su ištisine trumpų plaukelių danga apatinėje pusėje (Kryzhanovsky 1962). Viršugalvis ir priešnugarėlės paviršius su taškeliais ir trumpomis vingiuotomis raukšlelėmis. Išilgai antsparnių driekiasi 16 taškuotų vagučių, tarp jų esančios lysvelės su smulkutėmis skersinėmis raukšlelėmis (Kryzhanovsky 1962). Dėka gerai išsivysčiusių plėviškų sparnų šie puikiažygiai  gerai skraido (Hůrka 1996). Kūno spalva ir jo dangos skulptūra skirtinguose regionuose gyvenančių individų gali varijuoti. Aprašyta daug spalvinių variacijų (Bruchi 2013).

     Puikiažygių lervos panašios į puošniažygių, tačiau jų viršutinės galvos plokštelės („nosies“) viduryje yra 4 danteliai, iš kurių vidiniai paprastai žymiai didesni nei išoriniai, o pilvelio cerkai  - elastingi, nebūna ilgesni nei priešpaskutinio narelio ilgis. Žiauriojo puikiažygio lervų galvos plotis beveik toks pat kaip ir ilgis, įlinkis tarp „nosies“ vidinių dantelių negilus ir aštrus; pilvelio sternitų vidinės karpelės elipsiškos, skersinės; devintas tergitas žymiai šviesesnis nei kiti (Sharova 1964; Luff 1993). Užaugusios lervos būna nuo  apie 21 mm ilgi ir 4,5 mm pločio (Burgess ir Collins 1917).

 

 

BIOTOPAS:

     Žiaurusis puikiažygis yra tipinga miškų rūšis, gyvena vidutinio drėgnumo lapuočių miškuose, kaip taisyklė, ąžuolynuose, bukynuose ir skroblynuose. Kitokiuose medynuose aptinkamas retai (Lindroth, 1992; Wachmann ir kt. 1995), nors pasitaiko ir atvirose buveinėse (Ghahari ir kt. 2009).

 

 

BIOLOGIJA:

     Žiemoja suaugėliai dirvoje išraustuose urveliuose arba lėliukių lopšeliuose. Poruojasi birželio mėnesio pirmoje pusėje. Patelės kiaušinius deda dirvoje išsiraustuose, 5- 10 cm gylio urveliuose. Lervos turi 3 ūgius, vystosi apie 24 dienas, tačiau esant vėsiems orams šis periodas gali ir pailgėti.

     Skirtingai nei suaugėliai, lervos grobio ieško paklotėje po medžiais, maitinasi drugių vikšrais, galimai suaugėlių numestais nuo medžių lajos. Laboratorinėmis sąlygomis noriai maitinosi verpikų (Malacosoma americanum F.,  Lymantria dispar L.) vikšrais (Burgess ir Collins 1917). Prieš virsdamos lėliukėmis, lervos įsirausia į dirvą. Lėliukės tarpsnis trunka apie 10 dienų. Iš lėliukių išsiritę suaugėliai lieka lopšeliuose iki sekančių metų. Auginant šiuos puikiažygius laboratorijoje, pastebėta, kad pirmų metų suaugėliai nesiveisia, pasimaitinę, jie liepos mėnesį įsirausia į dirvą ir žiemoja. Veistis ima po antro žiemojimo. Neretai suaugėliai žiemoja ir trečią kartą, tačiau prabudę sekančiais metais ilgai nebegyvena (Burgess ir Collins 1917).

     Suaugėliai aktyviausi gegužės - birželio mėnesiais, dienos metu vikriai bėgioja žeme ir puikiai laipioja medžių šakomis kur medžioja drugių, dažniausiai lapsukių sprindžių ir verpikų vikšrus, retai kitus bestuburius (Lindroth 1992; Wachmann ir kt. 1995). Gali skraidyti, tačiau skrendantys stebimi retai (Burgess ir Collins 1917; Lindroth 1992; Wachmann ir kt. 1995 Lindroth 1992). Praeito šimtmečio pradžioje kovai su neporiniu verpiku šiuos puikiažygius buvo bandyta introdukuoti Šiaurės Amerikoje, tačiau to padaryti nepavyko (Burgess ir Collins 1917).

 

PAPLITIMAS:

     Rūšis paplitusi Europoje, aptinkama Maroke, Turkijoje, Sirijoje, Irane. Kaukazo regione ir šiaurinėje Irano dalyje gyvena C. inquisitor cupreum, Dejean, 1826  porūšis (Kryzhanovskij 1962; Kryzhanovskij ir kt. 1995; Bousquet ir kt. 2003).  Šiaurėje arealas driekiasi per pietinę Norvegiją, Švediją (iki Upsalos), siekia pietinę Suomiją, Pskovo, Kazanės, Saratovo, Orenburgo sritis (Lindroth 1992; Nemkov 1995). Beveik visame areale yra reta, o daugelyje šalių pripažinta sparčiai nykstančia rūšimi, yra įtraukta į oficialiai saugomų rūšių sąrašus (Desenser ir Turin 1989; Nemkov 1995; Spuris 1989; Stoltze ir Pihls 1998; Pawłowski  ir kt. 2002; Martin ir kt. 2008; Ødegaard ir kt. 2010, Alekseev 2010; Gürlich ir kt. 2011).

     Lietuvoje ši rūšis reta, oficialiai saugoma nuo 1990 metų kaip sparčiai nykstanti (antra kategorija) (Monsevičius ir Pileckis 1992), o nuo 2003 – kaip reta (trečia kategorija) (Ferenca 2007). Aptikta Alytaus, Elektrėnų, Neringos (Ferenca 2004), Druskininkų, Jonavos (Tamutis 2005), Kaišiadorių, Pasvalio (Bačianskas 2009), Kėdainių (Pileckis 1968), Telšių (Ivinskis ir kt. 2006), Trakų (Kriaučiūnienė ir Zaplatkin 2007), Ukmergės (Pileckis ir Monsevičius 1995; Noreika 2009), Vilniaus (Ivinskis ir kt. 2004, 2007) rajonų ir savivaldybių teritorijose.

 

ŠALTINIAI:

Alekseev V. 2010. Threatened beetle species (Coleoptera) on the territory of the Kaliningrad Region, Including those listed in the Red Data Book of Lithuania. Acta Zoologica Lituanica 20(1): 3–11.

Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage 28–60.

Bačianskas V. 2009. Protected species of beetles (Coleoptera) found in Lithuania in 2004–2009. New and rare for Lithuania insect species 21: 30–31.

Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.

Bruschi S. 2013. Calosoma of the World (Coleoptera, Carabidae).  Natura Edizioni Scientifiche di Alfonso Iorio, Bologna, p 314.

Burgess A.F., Collins C.W. 1917. The genus Calosoma: including studies of seasonal, histories, habits, and economic importance of American species north of Mexico and of several introduced species. United States Department of Agriculture Entomology. Bureau of Entomology Bulletin, 417: 1–124.

Desender K., Turin H. 1989. Loss of habitats and changes in the composition of the ground and tiger beetles fauna in four West European countries since 1950 (Coleoptera: Carabidae, Cicindelidae. Biological conservation 48: 277–294.

Ferenca R. 2004. New and rare for Lithuania beetles (Coleoptera) species registered in 1978–2004. New and rare for Lithuania insect species, 16: 11–22.

Ferenca R. 2007. Žiaurusis puikiažygis (Calosoma inquisitor (Linnaeus, 1758). Kn.: Rašomavičius V. Lietuvos Raudonoji knyga, Lututė, Kaunas. P. 61.

Ghahari H., Jedryczkowski W.B., Kesdek M., Ostovan H., Tabari M. 2009. Ground beetles (Coleoptera: Carabidae) from rice fields and surroundings grasslands in northern Iran. Journal of Biological Control, 23(2): 105–109.

Gürlich S, Suikat R, Ziegler W. 2011 Rote Liste der in Schleswig-Holstein gefährdeten Käfer. – Hrsg.: Ministerium für Landwirtschaft, Umwelt und ländliche Räume des Landes Schleswig-Holstein, Kiel, 1: 126.

Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin, 565 pp.

Ivinskis P., Jonaitis V., Rimšaitė J., Ferenca R. 2004. Neries regioninio parko vabzdžių įvairovė ir apsauga. 10-oji mokslinė konferencija “Žmogaus ir gamtos sauga,” 20–22 May, 2004, Kaunas. P. 163–166.

Ivinskis P., Jonaitis V., Rimšaitė J. 2006. Biodiversity of insects in Varniai Regional Park in Lithuania. Acta biologica universitatis Daugavpilensis 6(1–2): 95–101.

Ivinskis P., Rimšaitė J., Ferenca R. 2007. Nauji duomenys apie retas gyvūnų rūšis. Raudoni lapai 9: 22–26.

Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 pp.

Luff  M. L. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.

Kriaučiūnienė A., Zaplatkin V. 2007. Reti vabzdžiai, sugauti Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Raudoni lapai 9: 7.

[Kryzhanovskij O. L.] Крыжановский О. Л. 1962. Красотелы родов Calosoma Web. и Callisthenes Fisch.-W. (Coleoptera, Carabidae) фауны СССР. Энтомологическое обозрения, 41(1): 163–181.

Kryzhanovskij O. L., Belousov I. A., Kabak I. I., Kataev B. M., Makarov K. V., Shilenkov V. G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta,Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow, 272 pp.

Martin M., Luig J., Süda I., Timm H. 2008. Selgrootud loomad. In: Tartes U. (ed.) Eesti Punane Raamat. Eesti TA LKK esimees, Tartu, Estonia. Pp. 16–20.

Monsevičius V. ir Pileckis S. 1992. Žiaurusis pikiažygis (Carabus inquisitor L.). Kn.: Balevičius K. (red.) Lietuvos Raudonoji knyga. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentas, Vilnius, P. 96.

[Nemkov V. A.]  Немков В. А. 1995. Редкие виды насекомых Оренбургской области и их охрана. Материады для красной книги Оренбургской области. Наука, Екатеринбург, 59 с.

Noreika N. 2009. New records of rare species of Coleoptera found in Ukmergė district in 2004-2005. New and rare for Lithuania insect species 21: 68–71.

Ødegaard F., Andersen J., Hanssen O., Kvaame T., Olberg S. 2010. Coleoptera – In: Kålås, J.A., Viken, Å., Henriksen, S. and Skjelseth, S. (eds.) The 2010 Norwegian Red List for Species. Norwegian Biodiversity Information Centre, Trondheim, Norway. Pp. 257–290.

Pawłowski J., Kubisz D., Mazur M. 2002. Coleoptera – Chrząszcze. In: Głowaciński Z. (ed.), Red List of Threatened Animals in Poland. Polska Akademia Nauk Instytut Ochrony Przyrody, Kraków, Poland. Pp. 88–110.

Pileckis S. 1968. Naujos vabalų (Coleoptera) rūšys, aptiktos Lietuvos TSR. LŽŪA mokslo darbai 14(2): 43–48.

Pileckis S., Monsevičius V. 1995. Lietuvos fauna. Vabalai 1. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 304 p.

[Sharova I. K.] Шарова И.К. 1964. Семейство Carabidae – Жужелицы. В кн.: Гиляров М.С. (Ред.) Определитель обитающих в почве личинок насекомых. Наука, Москва. C. 112–195.

Spuris Z. (ed) 1998. Bezmugurkaulnieki. Latvijas Sarkanā grāmata, 4 sēj, Rīga, 388 p.

Stoltze M., Pihls S. (Eds). 1998. Rødliste 1997 overr planter og dyr i Denmark. Miljø- og Energiministeriet, Denmarks Miljøundersøgelser og Skov- og Naturstyrelsen. 219 p.

Tamutis V. 2005. Beetles (Insecta, Coleoptera) of the Red Data Book of Lithuania. In: Sklodowski J., Huruk S., Barševskis A., Tarasiuk S. (eds.) Protection of Coleoptera in the Baltic Sea Region. Warsaw Agricultural University Press, Warsaw, Poland. Pp. 23–35

Washmann E., Platen R, Barndt D. 1995. Laufkäfer, Beobachtung, Lebensweise. Ausburg. Naturbuch Verlag. 295 p.

 
Autorius : Vytautas Tamutis
Publikavimo data: 2019-03-13 19:36