Jump to Navigation

Carabus violaceus - Violetinis puošniažygis

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

 

MORFOLOGIJA:

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 22-35 mm ilgio, juodas arba melsvai juodas. Priešnugarėlės ir antsparnių paviršius matinis arba blizgantis, jų šoniniai kraštai su ryškiu mėlynu, violetiniu, žaliu, purpurinių, vario ar aukso spalvos atspalviu, rečiau be jo; mikroskulptūra ryški, priešnugarėlėje sudaryta iš tarpusavyje susiliejančių taškelių ir raukšlelių, antsparniuose – iš tankiai išsidėsčiusių mažyčių pailgų kauburėlių. Kai kurių porūšių tie kauburėliai antsparniuose formuoja aiškias išilgines eilutes (Lindroth 1974, Hůrka 1996, Turin ir kt. 2003, Ardnt ir Trautner 2004).

     Šis puošniažygis savo išvaizda ir dydžiu yra labai panašus į lygųjį, tačiau skirtingai nei lygiojo, jo apatinės lūpos čiuopiklio antrasis narelis turi daugiau nei 2 (dažniausiai 4-6) spygliukus. Apskritai, ši rūšis pasižymi labai didele morfologinių požymių įvairove, aprašyta aibė variacijų atsižvelgiant į priešnugarėlės formą, antsparnių mikroskulptūrą, spalvinius atspalvius. Dėl daugelio jų taksonominio rango vis dar nesutariama (Turin ir kt. 2003). Palearktikos vabalų kataloge yra pateikiama 20 porūšių iš kurių tik vienas C. (M.) violaceus andrzejuscii Fischer von Waldheim, 1823 yra nurodomas Baltijos šalims, tame tarpe ir Lietuvai (Bousquet ir kt. 2003). Nuo nominatyvinio porūšio C. (M.) v. violaceus, kuris yra išplitęs šiaurinėje Europos dalyje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje bei centrinės Europos kalnuose, C. (M.) v. andrzejuscii skiriasi matiniais antsparniais ir ryškių spalvų atspalviais priešnugarėlės bei antsparnių pakraščiuose (Turin ir kt. 2003).

     Lervų viršutinės galvos plokštelės „nosis“ (nasale) yra su vienu stambiu danteliu kaip ir didžiojo ar grakščiojo puošniažygių, tačiau jis viršūnėje paprastas, neįskeltas (Arndt 1985) arba su vos matomu įlinkimu (Luff 1993); galva paprastai rausvai ruda, ryškiai skiriasi nuo tamsių krūtinės segmentų (Luff, 1993); cerkai tolygiai išlenkti, viršutinėje pusėje su dideliu ir aštriu danteliu. (Sharova 1964; Arndt 1985; Luff 1993).

 
 

BIOTOPAS:

     Gyvena vidutinio drėgnumo buveinėse, kaip taisyklė su rūgštoku dirvožemiu (Thiele 1977; Turin ir kt. 2003). Dažniausiai aptinkamas šviesiuose miškuose, pamiškėse, kirtavietėse, parkuose (Arndt 1989, Skłodowski ir Zdzioch 2005, Magura ir kt. 2008) tačiau gali gyventi ir atvirose vietose: pievose, viržynuose [Lindroth 1992, Hůrka 1996, Assman ir Schnauder 1998].

 

 

BIOLOGIJA:

     Žiemoja šių žygių lervos (Luff 1993), kurios pavasarį virsta lėliukėmis, o vasaros pradžioje išsirita naujos kartos suaugėliai (Larsson 1939, Lindroth 1992). Dauguma naujos kartos suaugėlių ima veistis tą pačią vasarą, tačiau kai kurie žiemoja ir poruotis ima tik sekančiais metais. Yra pastebėta, kad dalis suaugusių gali veistis net du sezonus (Arndt, 1989).

     Lervos vystosi apie 50-70 dienų, neskaitant žiemojimo laiko, turi 3 ūgių stadijas (Arndt, 1989). Per metus išsivysto 1 generacija.

     Šie vabalai aktyviausi tamsiuoju paros metu [Thiele 1977]. Mitybos racione didžiausią dalį sudaro įvairūs vabzdžiai ir jų lervos, vorai, sliekai, šliužai ar sraigės, gali maitintis dvėsena, vaisiais bei grybais [Larochelle 1990]. Nustatyta, kad šio puošniažygio mitybos racione šliužai gali sudaryti nuo 30 iki 100 procentų (Paill 2000). Simbioziniai ryšiai violetinio puošniažygio suaugėlius sieja su erkėmis Poecilochirus carabi G. Canestrini & R. Canestrini, 1982 (Mesostigmata: Parasitidae) ir Macrocheles glaber (Müller, 1860) (Acari: Macrochelidae) (Miszer ir kt. 2016).

 

PAPLITIMAS:

     Paplitęs Europoje, tačiau rytinė arealo riba nėra aiški (Turin ir kt. 2003). Palearktikos vabalų kataloge minimas porūšis C. (M.) v. aurolimbatus Dejean, 1829, paplitęs rytinėje Europos dalyje, Kaukaze, Kazachstane ir Sibire (Bousquet ir kt. 2003), kai kurių autorių laikomas atskira rūšimi (Kryzhanovsky ir kt. 1995, Turin ir kt. 2003). Porūšis C. (M.) v. andrzejuscii,  kaip nurodo Bousquet ir kt. (2003), yra žinomas centrinėje europinės Rusijos dalyje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Rumunijoje ir Slovakijoje. Kai kuriose šalyse yra įtrauktas į nykstančių vabalų sąrašus (Kataev ir Krivohatskij 2004, Trautner et al. 2005, Aleksandrowicz 2014).

     Lietuvoje yra retas (Pileckis ir Monsevičius 1995). Aptinkamas dažniausiai brukniašiliuose ir mėlynšiliuose (Tamutis ir kt. 2015).

 

ŠALTINIAI:

Aleksandrowicz O. 2014. Rusijos žemumos vakarinės dalies žygiai. Fauna, zoogeografija, ekologija. LAP LAMBERT Academic Publishing. [Александрович О. 2014. Жужелицы (Coleoptera: Carabidae) запада лесной зоны Русской равнины. Фауна, зоогеография, экология, фауногенез].
 
Ardnt E. 1985. Larvenbestimmungsschlüssel der Carabus – Arten Europas (Col., Carabidae). Entomologische Nachrichten und Berichte, 29(2): 49–62.
 
Arndt E. 1989. Beiträge zur Insektenfauna der DDR; Gattung Carabus Linné (Coleoptera: Carabidae). Beiträge zur Entomologie, 39(1): 63–103.
 
Ardnt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage, 28-60.
 
Assman T., Schnauder C. 1998. Morphometrische Untersuchungen an einer Kontakzone zwischen Carabus (Megodontus) violaceus and purpurascens (Coleoptera, Carabidae) in Südwest Niedersachsen. Osnabrücker Naturwissenschaftliche Mitteilungen, 24: 111-138.
 
Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (Eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.
 
Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin.
 
Kataev B. M., Krivohatskij V. A. 2004. Carabus violaceus (Linnaeus, 1758). Kn: G. A. Noskov (red.) Sankt Peterburgo Gamtos Raudonoji knyga, 192 [Катаев Б. М., Кривохатский В. А. 2004. Жужелица фиолетовая Carabus violaceus (Linnaeus, 1758). В: Носков Г. А. (ред.) Красная Книга Природы Санкт-Петербурга.].
 
Kryzhanovsky O. L., Belousov I. A., Kabak I. I., Kataev B. M., Makarov K. V., Shilenkov V. G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta, Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow.
 
Larochelle A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae). Association des entomologistes amateurs du Québek, Canada.
 
Larsson S. G. 1939. Entwicklungstypen und Entwicklungszeiten der dänichen Carabiden. Entomologiske Meddelelser, 20: 277–560
 
Lindroth C. H. 1974. Handbooks for the identification of British insects. Coleoptera, Carabidae. Royal Entomological Society, London.
 
Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA.
 
Luff M. L. 1993. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.
 
Magura T., Lövei G.L., Tóthmérész B. 2008. Time-consistent of carabid beetle assemblages by an urvbanization gradient in Hungary. Acta Oecologica, 34: 233–243.
 
Miszer S., Nagy L., Tóthmérész B. 2016. Mite infestation of Carabus violaceus in rural forest patches and urban parks. Periodicum Biologorum, 118(3): 307–309.
 
Paill W. 2000. Slugs as prey for larvae and imagines of Carabus violaceus L. (Coleoptera: Carabidae). In Brandmayr P., Lövei G.L., Brandmayr T.Z., Casale A. & Vigna Taglianti A. (eds.) Natural history and applied ecology of carabid beetles, 221-227. Pensoft Publishers, Sofia-Moscow.
 
Pileckis S., Monsevičius V. 1995. Lietuvos fauna. Vabalai. I dalis. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius.
 
Skłodowski J., Zdzioch P. 2005. „The day after“ – first year of carabid recolonization of pine forest damaged by hurricane. In Skłodowski J., Huruk S., Barševskis A., Tarasiuk S. (eds.) Protection of Coleoptera in the Baltic Sea region, 185-193, Warsaw Agricultural University Press.
 
Sharova I. K. 1964. Žygiai - Carabidae. Kn.: Ghiliarov M.S. (red.). Vadovas dirvoje gyvenančiom vabzdžių lervom pažinti. Mokslas, Maskva, Rusija 112–195. [Шарова И.К. Семейство Carabidae – Жужелицы. В кн. Гиляров М.С. (Ред.) Определитель обитающих в почве личинок насекомых. Наука, Москва.]
 
Tamutis V., Tamutė B., Ferenca R. 2015. New data on rare and insufficiently known species of ground beetles (Coleoptera: Carabidae: Nebriinae, Carabinae, Omophroninae, Elaphrininae, Scaritinae, Broscinae) in Lithuania. New and rare for Lithuania insect species. Records and description, 27: 47–62.
 
Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology, 10: 1–369.
 
Traunter J., Bräunicke M., Kiechle J., Kramer M., Rietze J., Schanowski A., Wolf-Schwenninger K. 2005. Rote liste und Artenverzeichnis der Laufkäfer Baden – Württembergs. Coleoptera: Carabidae) 3. Naturschutz-Praxis, Artenschutz, 9: 1-31.
 
Turin H., Penev L., Casale A. (eds.) 2003. The Genus Carabus in Europe. A synthesis. - Co-published by Pensoft Publishers, Sofia-Moscow & European Invertebrate Survey, Leiden: xvi+ 512 p., 24 colour plates, 217 maps.
 
Autorius : Vytautas Tamutis
Publikavimo data: 2018-06-29 19:20