Jump to Navigation

Dermacentor reticulatus - Pievinė erkė

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

Pievinė erkė - Dermacentor reticulatus (Fabricius 1794)

 

MORFOLOGIJA:

     Suaugusi erkė yra 3,8-4,8 mm dydžio, pritvinkusi kraujo patelė gali siekti net iki 1,0cm dydžio. Nimfa - 1,4-1,8mm dydžio.
 
 

BIOTOPAS:

     Miško aikštelės, pamiškės, pievos, ganyklos, užliejamos pievos. Galvijų ganymo vietose, šių erkių gali susidaryti ištisi židiniai. Tuose miškuose, kuriuose skurdi žolinė augalija šios erkės negyvena.

 

BIOLOGIJA:

     Būdinga diapauzės būsena. Aktyvios nuo pat ankstyvo pavasario iki pasirodant sniegui. Tačiau pats didžiausias aktyvumas yra balandžio - gegužės mėn; antras aktyvumo etapas, nors ir mažesnis, prasideda rudenį. Šios erkės pasižymi dideliu atsparumu šalčiui. Paprastai gyvybinis erkės ciklas trunka 2-3 metus, tai priklauso nuo oro ir mitybos sąlygų.

     Žiemoja suaugėlių (imago) stadijoje.

     Minta šiltakraujų gyvūnų krauju. Pievinės erkės sukėlėjų B. caballi, B.capreoli, B.divergens, B. canis nešėjos, kurie sukelia tokias ligas kaip žmonių, arklių , stirnų, šunų babeziozes. ( EFSA, 2010)

 

 

PAPLITIMAS:

     Arealas tesiasi  nuo Prancūzijos ir pietvakarių Anglijos vakaruose iki Centrinės Azijos rytuose. Vakarų ir Vidurio Europoje šiaurinė riba yra Šiaurės Vokietijja , Šiaurės Lenkija ir Lietuva , o jo pietinė riba yra Viduržemio jūros krantas ( tik drėgnojo kalnuotose vietovėse), o tai turi daugiau šiaurinį pasiskirstymą rytuose (Sankt Peterburgas ). (Gray ir kt, 2008). Tai tipinė lapuočių ir mišrių miškų rūšis.

 

ŠALTINIAI:

Jurga Frolovienė. Šunų babeziozės sukėlėjo Babesia canis 18S rRNR geno sekų analizė.Magistro baigiamasis darbas.

Балашов Ю. С. Иксодовые клещи — паразиты и переносчики инфекций. СПб, 1998.

 
Autorius : Gintautas Steiblys
Publikavimo data: 2015-04-19 02:00