Pristatome Vytauto Tamučio dar vieną straipsnį "Rasos" žurnale, tik šį kartą apie auslindas.
Auslindos, kartais vadinamos žnyplėmis, nepavojingos nei žmogui, nei sodui ar daržui, o gali būti netgi naudingos.
Baimintis neverta
Daugelis išgirdę šį vabzdžių pavadinimą ne juokais suklūsta. Nejučiomis prisimenamos scenos, kuriose keisti, gal net iš kosmoso atklydę padarai bando patekti į žmogaus smegenis pro ausis. Iš tiesų nėra mūsų vaizduotės labiau „išgražintų“ ir paslaptingais mitais ar pramanais apipintų vabzdžių, kaip auslindos.
Buvo pasakojama, kad šie padarai miegančiam žmogui įlenda į ausį, pragraužia ausies būgnelį ir tiesiai į smegenis padeda kiaušinėlius. Dėl to žmogus mirštąs, o iš numirėlio ausų išlenda iš kiaušinėlių išsiritę tų padarų palikuonys. Nežinia kokiu tikslu buvo sukurta ši istorija, tačiau ja tikinčiųjų atsiranda ir šiandien. Ko gero, šis mitas ir paskatino pirmuosius lietuvių entomologus šiuos gyvius pavadinti auslindomis, juolab kad ir kitomis kalbomis jų pavadinimai siejami su ausimis (angl. earwig, vok. Ohrwurm, rus. уховертка). Tik, skirtingai nei lietuviškame pavadinime, juose nurodomas šių gyvių pomėgis ne lįsti į ausis, bet jas judinti, kraipyti ar tiesiog turėti ausis.
Dėl šių vabzdžių ausų yra įvairių nuomonių: vieni jas sieja su ilgomis, pilvelio gale išaugusiomis žnypliškomis ataugomis, gal kiek primenančiomis kiškio ausis, kiti – su jų vėduokliškai išsiskleidžiančiais antros poros sparnais, primenančiais žmogaus ausies kontūrą. Beje, švedų entomologas Charles’as de Geer’as, 1773 m. suteikęs šiems keistiems sutvėrimams mokslinį pavadinimą Dermaptera, jo nesiejo su ausimis. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „odiniai sparnai“.
