Jump to Navigation

Skydamariai – paslaptingi augalų parazitai (skriaudikai)

Skydamariai – paslaptingi augalų parazitai (skriaudikai)

 

Pristatome Vytauto Tamučio straipsnį "Rasos" žurnale apie skydamarius.  Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikta informacija bus naudinga ir mūsų svetainės lankytojams..

 

 

     Tikriausiai nėra didesnio liūdesio žemdirbiui kaip stebėti mirštančius jo augintus ir puoselėtus augalus. Ypač didelė neviltis ir apmaudas apima tada, kai augalai silpsta ir nyksta, o to priežasties taip ir nesurandam. Be abejonės priežasčių būna pačių įvairiausių ir viena iš jų gali būti itin užsimaskavę kenkėjai – skydamariai.

     Skydamariai yra ypatingi vabzdžiai. Mes įpratę matyti vabzdžius skraidančius, bėgiojančius, ropojančius, tačiau skydamariai yra visai kitokie. Dažnai jie nejuda arba juda labai lėtai, o savo gležną, be ryškių segmentacijos požymių ir gerai matomų galūnių kūną pridengia maskuojančiu skydeliu ar vaškiniu sekretu. Tačiau visi jie turi puikiai išvystytą duriamąjį burnos organą, pritaikytą siurbti augalų ar grybų syvus. Vabzdžių sistematikoje jie sudaro skydamarūnų (Coccoidea) antšeimį ir yra priskiriami vienam gausiausių rūšių skaičiumi, straubliuočių (Hemiptera) būriui. Giminingais jie yra laikomi su mums gerai pažįstamais amarais, blakėmis, baltasparniais, cikadomis. Vieni skydamariai išskiria sekretą, kuris sustingęs ore suformuoja skydelį, kiti išskiria vaškines išskyras, kurios neretai taip gausiai padengia skydamario kūną, kad jų kūneliai atrodo lyg  maži vatos gumulėliai. Pagal tų išskyrų konsistenciją ir susidarančio skydelio tvirtumą skydamariai grupuojami į visą eilę šeimų, iš kurių ūkiniu požiūriu yra reikšmingiausios šios: tvirtaskydinių arba tikrųjų skydamarių (Diaspididae) turinčių tvirtą skydelį, minkštaskydinių arba netikrųjų skydamarių (Coccidae) turinčių minkštą skydelį arba jo neturinčių ir miltskydamarinių arba miltuotųjų skydamarių (Pseudococcidae),  kurių kūnas padengtas puriomis vaškinėmis apnašomis.

     Dauguma skydamarių yra savotiškos išvaizdos mažyčiai gyvūnėliai, jų kūno ilgis retai tesiekia 5 mm, kūno sandaros struktūros sunkiai įžiūrimos, todėl rūšių identifikavimas reikalauja ypatingų žinių ir kruopštumo. Ne gana to patelės ir patinėliai būna visiškai skirtingos išvaizdos, taip pat skiriasi ir jų gyvenimo būdas. Skydamarių patelės vos spėjusios išsiristi iš kiaušinio ir susiradusios tinkamą vietą įsisiurbia į augalą ir dažniausiai visą savo gyvenimą būna nejudrios. Dėl tokio gyvenimo būdo jų kūnas pakinta, sunyksta galūnės ir kūno segmentacija, dažnai pasidengia skydeliu.  Tuo tarpu patinėliai maitinasi tik būdami pirmo ir antro ūgio nimfos tarpsnyje, trečio ir ketvirto ūgio nimfos (pseudolėliukės) kaip ir suaugėliai nebesimaitina. Dažniausiai patinėliai turi vieną porą gležnučių, vaško apnaša padengtų sparnelių ir gali skraidyti. Gyvena trumpai, vos keletą dienų. Tačiau reikia pastebėti, kad nemažai skydamarių rūšių populiacijose patinėliai išsivysto ne visada, o tokių rūšių patelių kiaušinėliai būna produktyvūs ir be apvaisinimo. Taip pasireiškia partenogenezė, kuri beje yra gan dažna vabzdžių, o ypač straubliuočių, tarpe.

     Skydamarių gyvenimo būdas yra labai įvairus ir savitas kone kiekvienai rūšiai. Kai kurių rūšių skydamariai mitybai renkasi ne tik tam tikras augalų rūšis, bet yra prisitaikę parazituoti tik ant skirtingų augalo dalių: stiebų, šakų, lapų, šaknų, vaisių. Be abejo yra ir mažiau išrankių, taip vadinamų polifaginių rūšių, kurių racijone gali būti net keli šimtai mitybinių augalų rūšių. Gausiai skydamarių apnikti augalai  sunyksta ne tik dėl to, kad netenka daug sulčių, bet ir dėl to, kad jie suserga šių vabzdžių platinamomis virusinėmis ligomis. Besimaitinantys skydamariniai dažnai išskiria saldžias išskyras – lipčių, kuriomis padengti lapai suserga suodlige, labai suprastėja jų kvėpavimas ir juose vykstantis fotosintezės procesas ir galiausiai jie sunyksta. Kai kurios skydamarių rūšys padaro labai didelę ekonominę žalą žemės ūkyje. Ypač  nuo jų nukenčia augalai auginami šilto klimato kraštuose. Štai JAV citrusinių augintojai dėl apvaliojo (Chrysomphalus aonidum) ir snieguotojo (Unaspis citri) citrusiniams augalams kenkiančių skydamarių kasmet praranda apie 10 milijonų dolerių, o apskritai nuo skydamarių toje šalyje nuostoliai kasmet siekia net po keletą bilijonų dolerių. Tačiau kai kurios skydamarinių rūšys žmonijai teikia ir ekonominę naudą. Štai iš košenilinio skydamario (Dactylopius coccus) gaunamas raudonos spalvos pigmentas karminas, plačiai naudojamas kosmetikoje ir maisto pramonėje, o iš kai kurių lakinių skydamarių (Kerriidae) rūšių gaminamas specialus poliravimo vaškas. Taip pat nereiktų pamiršti, kad skydamarių saldžias išskyras – lipčių noriai renka bitės ir gamina taip vadinamą lipčiaus medų ypač vertingą, prisotintą mineralinių medžiagų, maisto produktą.

     Skydamarūnų rūšių yra labai daug, dabartiniu metu pasaulyje jų priskaičiuojama gerokai virš 8 tūkstančių, o jų tyrinėjimams išskirta net atskira mokslo šaka – kokcidologija (coccidology). Deja šios šakos mokslininkų Lietuvoje dar nėra, todėl mūsų šalies skydamariai yra tyrinėjami menkai.  Naujausiuose publikuotuose straipsniuose apie Lietuvos skydamarius  (Malumphy ir kiti, 2008, 2009) yra nurodoma, kad dabartiniu metu šalyje yra aptiktos 40 skydamarių rūšių, iš kurių net 13 yra invazinės. Ne visos mūsų šalyje aptinkamos skydamarių rūšys yra žalingos, anaiptol, kai kurias jų, kaip antai  lenkiškąjį žemės perlą (Porphyrophora polonica) rekomenduojama  saugoti.

     Visus lipčių išskiriančius skydamarius „globoja“ skruzdėlės, jos trukdo natūraliems skydamarių priešams natūraliai reguliuoti skydamarių gausumą. Tačiau kita vertus tai puikus indikatorius parodantis, kad augalus apniko skydamariai, amarai arba blakutės. Norint riboti skruzdėlių gausumą sode reikia nuolat rūpintis, kad jų neprivistų. Tuo tikslu reikėtų jau pavasarį, atkutus skruzdėlėms, pasistengti aptikti skruzdėlynus ir juos šiek tiek atkasus gausiai palaistyti karštu vandeniu arba insekticido tirpalu. Prekybos vietose galima įsigyti specialių užnuodytų masalų skruzdėlėms naikinti arba tokių pasidaryti patiems. Iš labiausiai efektyvių yra 4% boro rūgšties ir 20-30% cukraus arba medaus tirpalas (sirupas). Tokį tirpalą reikėtu išpilstyti i negilius indelius, įdėti vieną kitą medžio skiedrelę iš išdėlioti kuo arčiau skruzdėlynų viršų pridengus stogeliu nuo lietaus. Tik indelius būtina padėti taip, kad jų nerastu naminiai gyvūnai ar vaikai.

 

© Vytautas Tamutis, "Rasos"

Autorius: 
Vytautas Tamutis

Komentarai

Gintautas Steiblys nuotrauka

Aš stebiuosi ir kartu džiaugiuosi šio žmogaus entuziazmu. Šiais laikais, kaip viską lemia pinigai ir nauda, Vytautas sugeba išlikti Žmogumi iš didžiosios raidės, skiria laiko ir energijos šviesdamas žmones, nors ir dažnai negaudamas tiesioginės naudos. Lenkiu galvą prieš tave, Vytautai.

Vytautas Tamutis nuotrauka

:-)))) ...kuom pats kvepia tuom ir kitą tepa... ačiū Gintautai už panegiriką. Ar ne per stipriai tu čia... Tokie dideli Žmonės kaip tu ir skatina augti. Lenkiu galvą prieš tave, Gintautai.