Tai kiek gi tai boružėlei metelių? Ar galėtume rasti teisingą atsakymą populiarios dainos žodžiuose? Dažnas susimasto, gal iš tiesų boružių taškeliai – 
tarsi medžių rievės, rodančios jų pragyventų metų skaičių? Na, kaip ten bebūtų, tačiau kiekvienas tą mažą puošnų vabalėlį pažįstame ir ne tik „boružėle septyntaške“ vadiname. Dar vaikystėje daineles apie ją dainuodami ir „maryte“, ir „katryte“, ir „dievo karvyte“ vadindavome. Tačiau ar pasidomėjome, ką jos veikia, kodėl ryškų rūbelį dėvi ir vis kaskart skirtingą taškelių skaičių nešioja?
Pasaulyje jų aptikta daugiau nei penki tūkstančiai rūšių. Lietuvoje aptiktos 55 rūšys. Visoms joms būdingas išgaubtas kūno viršus ir plokščia apačia; trumpos kojytės ir link viršūnės tolygiai storėjantys ūselių nareliai, bei kirvio formos paskutinieji čiuopiklių nareliai. Kūno viršus paprastai būna ryškiai raudonos, oranžinės ar įvairaus intensyvumo geltonos spalvos išmargintas juodais ar balsvais taškeliais. Tačiau yra ir kitokiomis spalvomis besipuikuojančių: juodame fone tarsi spanguolytės žybsi raudonos dėmelės ar driekiasi šviesios juostelės. Kartais jis būna vientisai juodas arba raudonas. Tokios štai tos boružėlės yra puošeivos.
Tačiau gamtoje puošnumas ir ryškios spalvos turi ir kitą reikšmę, dėl kurios boružėlės taip stengiasi. Ryški spalva – tarsi nebyli kalba, sakanti: „ pamatyk mane ir neliesk, aš galiu būti pavojinga“. Taigi, kad ir koks būtų gražus boružėlių rūbas, neskubėkite jų imti į rankas ir prie veido glausti. Jos turi slaptą cheminį ginklą. Vos tik pajutusios pavojų, pro specialias kūno angeles boružės išskiria aitraus kvapo šviesiai rudą ar geltoną skystį, kuriame yra nuodingos medžiagos – kantaridino. Net keli miligramai šios medžiagos patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti rimtų negalavimų. Neatsitiktinai žymus švedų biologas, gyvosios gamtos sistematikos kūrėjas Karlas Linėjus (Carl von Linne, 1707-1778) šios gyvūnėlius pavadino graikų kalbos žodžiu „Coccinella“, reiškiančiu „raudonai apsirengusios“ („coccum – skaisčiai raudonas drabužis). Beje ir lietuviškasis „boružė“ prancūzų kalboje reiškia „gražus raudonas“ (beau – gražus; rouge – raudonas). Įdomu, kam šovė į galvą taip jas pavadinti? O taškeliai ir meteliai...? Deja visos mūsiškės boružės geriausiu atveju teišgyvena vos keletą mėnesių. O taškelių 
boružės gali turėti įvairų kiekį. Tai gali būti tarsi boružių pasas, nusakantis, kuriai rūšiai priklauso. Štai ant septyntaškės boružės (Coccinella septempunctata) sparnelių – septyni juodi taškeliai, penkiataškės (Coccinella quinquiepunctata) – penki, o trylikataškės (Hypodamia tredecimpunctata) – trylika ir t.t. Kai kurios boružės taškelių neturi, o ir tos pačios rūšies sparneliuose esantys taškeliai ar dėmelės gali susilieti ar sunykti sudarydamos kitokį raštą. Štai dvitaškės adalijos (Adalia bipunctata) antsparniai gali būti raudoni su dviem juodais taškeliais arba juodi su raudonomis dėmelėmis, o juodasiūlių (Propylea quotuordecimpunctata) keturiolika taškelių gali susijungti ir sudaryti zigzagines skersines juosteles, dvidešimtketurtaškės (Subcoccinella vigintiquotuorpunctata) ar azijinės (Harmonia axyridis) yra žinoma net iki 200 margumo formų.
Nors ir kaip nekaltai atrodytų boružių apdaras, dauguma jų yra grobuonys. Vos tik prabudusios pavasarį jos skuba ieškoti augalus užpuolusių įvairių parazitų: amarų, skydamarių, blakučių, erkučių. Ten patelės „atšoka savo vestuves“ ir pradeda dėti kiaušinius, iš kurių po 4-6 dienų išsirita besočiai jų palikuonys. Tai gana judrūs šešiakojai padarėliai, turintys verpstišką, pilką ar geltoną, šviesiomis ar tamsiomis karpelėmis nusagstytą kūną. Nė kiek nedvejodami jie prisijungia prie „tėvų“ grobuoniško žygio ir ima doroti kenkėjus. Turėdamos maisto jos greitai auga ir maždaug po 25 dienų susiradusios saugią vietelę virsta lėliukėmis, o dar po savaitės iš jos jau išlenda jauna suaugusi boružė. Augdamas vienas septyntaškės boružės jauniklis (lerva) gali suėsti net iki tūkstančio amarų. O viena boružės patelė gali padėti iki tūkstančio kiaušinių.
Labai savitos išvaizdos ir gyvenimo būdo yra juodbruvių (Chilocorini) tribai priklausančios boružės. Jų kūnas labiau išgaubtas, o juodi sparneliai su raudonomis ar oranžinėmis dėmelėmis. Lyg miniatiūriniai vėžliukai jos ropinėja medžių kamienais, krūmų ar krūmokšnių šakelėmis ir vaduoja juos nuo įkyrių skydamarių.
Tarp boružių yra ir vegetarų. Lietuvoje tokia yra dvidešimtketurtaškė boružė, kuri gali smaguriauti įvairius augalus. Kai kurie mokslininkai šią boružę priskiria net prie kenkėjų, nes esą jos gali nugraužti liucernos, bulvių ar net runkelių lapus. Man tokių jos daromų blogybių pastebėti neteko, bet kad jos labai mėgsta naktižiedžių (Silene), gubojų (Gysophila), putoklių (Saponaria) lapus, ne kartą teko pačiam įsitikinti.
Kai kurios boružių rūšys nėra nei grobounys, nei augalėdės, o minta grybais (Erysiphales, Ascomycetes, Sphaeroteca, Phylactinia) ir platina jų sporas. Iš tokių dažniausiai aptinkama citrinos geltonumo dvidešimtdvitaškė (Thea vigintiduopunctata) ir šviesiai geltona šešiolikataškė (Coccinula sedecimpunctata) boružės.
Jau nuo seno pastebėta, kad boružės ne daržovių į daržus skuba graužti, o atvirkščiai – jas nuo besočių amarų ginti. Gal būt neatsitiktinai iki šiol taip gražiai šiuos padarėlius žmonės vadina ar apie juos daineles dainuoja. Daug nuveikta stengiantis boružes „prijaukinti“, kitaip tariant, priversti jas amarus medžioti būtent ant tų augalų, kuriuos žmonės augina. Rezultatai kol kas nelabai džiugina. Boružės yra geros skrajūnės ir uolios keliautojos, todėl vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Nors esant amarų antplūdžiui jų susirenka gausūs pulkai ir greitai akiplėšas kenkėjus greitai sutramdo. Gaila tik, kad neretai tai atsitinka jau pavėluotai, kai jau kai kurie augalų lapeliai ar ūgliai būna sunykę. Kiek geresni jų pritaikymo rezultatai pasiekti skydamariams naikinti. Tam tikslui į kai kuriuos pietinius Europos ir JAV regionus buvo atvežtos australiškos boružės (Rodalia cardinalis), mintančios citrusinius augalus parazituojančiais skydamariais. O štai azijinė boružė (Harmonia axyridis) panašiam tikslui atvežta į Šiaurės Ameriką iš rytinės Azijos dalies „pabėgo“ ir paplito ne tik visame žemyne, bet atkeliavo ir į Europą, kur ėmė sparčiai daugintis ir plisti. Tai sukėlė nemažą nerimą ekologams, baiminantis, kad šios neimtų išstumti vietinių boružių rūšių. Šios boružės greitai išplito ir Lietuvoje, kol kas jų daugiausiai susitelkia gyvenvietėse ant ten augančių želdinių, ypač liepų, kurias vasarą užpuola amarai.
Žiemoja suaugusios boružės po nukritusiais lapais, atšokusia medžių žieve, jos plyšiuose, daugiamečių žolių kereliuose. Manoma, kad ir „dievo karvytės“ vardą šie vabaliukai gavo todėl, kad anksti pavasarį jų atsirasdavo bažnyčiose, kur saulutei pašildžius jos pabusdavo iš žiemos miego, ropinėdavo ant palangių ir skraidydavo. Žmonės galvodavo, kad Dievas jas atsiuntęs gelbėti pasėlius nuo kenkėjų. Iš tikrųjų mūsų gerai pažįstama septyntaškės boružė viena pirmųjų atsiliepia į saulutės kvietimą. Dar aplink boluojant apsnigtiems laukams, saulės atokaitoje tarp sausų žolių ir lapų galima pamatyti šmėžuojančius raudonus jos sparnelius. Tad norint, kad šie gražūs ir naudingi padarėliai būtų tikrais mūsų pagalbininkais prižiūrint sodus, daržus ir javų laukus, būtina juos globoti. Ypač svarbu nesunaikinti jų pavasarį, kai užplūsta noras apsišvarinti. Neskubėkime deginti sugrėbtų sode lapų, jei nėra galimybės juos kompostuoti, palaikykime krūvose, kol įsibėgės pavasaris ir boružės išsiskraidys. Saugokime pievas ir miškus nuo pavasarinių gaisrų, ten juk minios boružėlių prašančių užgesinti degtuką. Išgirskime...
© Vytautas Tamutis, "Ūkininko patarėjas"
