Jump to Navigation

Carabus cancellatus - Raudonšlaunis puošniažygis

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

 

MORFOLOGIJA:

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 18-33 mm ilgio, juodas; viršutinės (nugarinė) dalies spalva labai įvairuojanti, tačiau dažniausiai ji yra vario spalvos, kartais su žalsvu atspalviu, metališkai žvilganti. Antsparniuose yra 3 išilginės briaunelės ir 3 pailgų kauburėlių grandinėlės. Pirmoji briaunelė prie siūlės yra kiek trumpesnė už sekančias dvi, tačiau bent iki pusės antsparnių ilgio yra beveik tokio pat aukštumo. Antspar­niuose kauburėliai grandinėlėse aukšti, ryškūs atskirti negiliais įdubimais. Priešnugarėlės diske duobutės labai tankos, tarpai tarp jų žymiai mažesni už pačias duobutes. Pakrūtinėlės episternas rombo formos, neilgesnis už plotį. Antenų bei kojų spalva gali įvairuoti: pirmasis antenų narelis bei šlaunys gali būti juodos arba raudonos spalvos. Trečiasis antenų narelis kiek suplotas, su išorinėje pusėje su briaunele, 4-tojo antenų narelio viršūnėje tik viena eilė netankų šerelių.

     Lietuvoje aptinkamos dar dvi į raudonšlaunį puošniažygį panašios rūšys, tai - gumburiuotasis puošniažygis (C. granulatus) ir palinis puošniažygis (C. menetriesi). Skirtingai nei C. menetriesi, raudonšlaunio puošniažygio antsparniuose pirmoji antsparnių (siūlės) briaunelė yra ryški bent iki jų vidurio, priešingai C. menetriesi, ji sunyksta ties trečiu gumburėliu nuo pagrindo. Be to C. menetriesi antsparnių gumburėliai platesni, kiaušiniški, tarpai tarp jų lygesni, stipriau blizgantys. Patikimas požymis galintis padėti atskirti raudonšlaunį puošniažygį nuo gumburiuotojo – kiek suplotas, su aiškiai matoma briaunele trečiasis ir netankiai šeriuotas ketvirtasis antenų narelis. Visumoje raudonšlaunio puošniažygio kūnas pastebimai platesnis nei gumburiuotojo, antsparniai labiau išgaubti, ypač pas pateles (aprašyta remiantis publikuotais šaltiniais (Hůrka 1996; Turin ir kt. 2003; Ardnt ir Trautner 2004) ir pagal Kauno T. Ivanausko muziejaus kolekcijose saugomais egzemplioriais).

     Ši rūšis pasižymi ypač dideliu variabilumu, išskirta daugiau kaip 10 porūšių ir daugiau kaip 70 variacijų bei rasių (Deuve 2004). Tačiau dėl kai kurių jų rango vieningos nuomonės mokslininkų tarpe nėra. Štai Turin ir kt. (2003) siūlo 2 porūšius: tuberculatus Dejean, 1826 ir sulinensis Born, 1902 laikyti rasėmis. Šie porūšiai ankstesniuose darbuose (Kolbe 1913; Breuning 1932-1937) buvo išskirti akcentuojant kojų spalvą: turintys raudonas šlaunis – tuberculatus ir juodas - sulinensis. Nors šios rasės dominuoja skirtinguose regionuose: juodašlaunė vakarinėje ir pietinėje Europoje, o raudonšlaunė – rytinėje ir šiaurinėje, tačiau centrinėje europinės Rusijos dalyje ir šiaurės rytinėje Ukrainoje aptinkama individų, turinčių ir juodas ir raudonas šlaunis (Turin ir kt. 2003).

     Raudonšlaunio puošniažygio lervos labai panašios į miškinio, tačiau „nosies“ du kraštiniai danteliai silpnai išreikšti, o centrinis aštrus, tokio pat aukščio, kaip ir gretimi; pilvelio cerkuose abu danteliai stiprūs, vienodo dydžio (Sharova 1964), o pilvelio tergitų galiniai kampai stipriai išsišovę atgal, su standžiu šereliu (Luff 1993).

 

BIOTOPAS:

     Raudonšlaunis puošniažygis tipiškas atvirų buveinių gyventojas, aptinkamas dirbamuose laukuose ir pievose (Arndt 1989), nors vidurio Europos kalnuotose regionuose aptinkamas taip pat miškuose ir krūmynuose (Hůrka 1973, 1996; Turin ir kt. 2003). Mieliau renkasi vidutinio drėgnumo buveines su priemolio dirvožemiais (Thiele 1977; Lindroth 1992).

 

BIOLOGIJA:

     Raudonšlaunio puošniažygio biologija buvo labai domėtasi praeitame amžiuje, atlikta daug stebėjimų ir nemažai eksperimentinių tyrimų. Žiemoja suaugėliai, kurie poruojasi gegužės – birželio mėnesiais (Hůrka 1973; Lindroth 1992). Patelės kiaušinius deda iškart po apvaisinimo (Arndt 1989). Viena patelės subrandina iki 45-100 kiaušinių (Scherney 1959; Stiprais 1961), kuriuos padeda atskirose kamerėlėse negiliame, dirvos paviršiuje išraustame tunelyje (Sturani 1962). Išsiritusios iš kiaušinių lervos auga apie 2 mėnesius (Forel ir Leplat 1995, 1998), o visas vystimosi ciklas trunka apie tris: embrioninis – 8-9; lervos – 40-50, lėliukės – 14-20 parų (Sturani 1962). Naujos kartos suaugėliai atsiranda vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje ir esant pakankamai šiltam orui būna aktyvūs. Žiemoja dažniausiai po įvairiausiomis priedangomis (Arndt 1989; Turin 2000).

     Pagrindinę dalį mitybos racione sudaro įvairios vabzdžių lervos ir moliuskai, tačiau taip pat ėda ir sliekus bei kitus bestuburius (Scherney 1959; Larochele 1990). Nustatyta, kad šis puošniažygis gali būti aktyvus ir dienos metu (Weber 1966; Thiele 1977).

 

PAPLITIMAS:

     Euro-Sibirinė rūšis, paplitusi Eurazijoje, nuo vakarinės Prancūzijos vakaruose iki Lenos upės, Baikalo ežero, Irkutsko srities rytuose. Pietuose arealas siekia šiaurinę Ispaniją, Italiją, Slovėniją, Kroatiją, Juodkalniją, Bosniją, Makedonija, centrinę Bulgariją, šiaurėje lokaliai aptinkamas pietinėje Norvegijoje ir Švedijoje, labai retas Suomijos pietinėje dalyje, europinėje Rusijoje aptinkamas iki 62˚ šiaurės platumos (Lindroth 1992, Krizhanovsky ir kt. 1995; Bousquet ir kt. 2003; Turin ir kt. 2003; Šerić-Jelaska ir kt. 2004). Populiacijos sparčiai mažėja ir nyksta kai kuriose vakarų Europos valstybėse (Desender ir Turin 1989).

     Lietuvoje – laikomas viena iš dažniausiai aptinkamų puošniažygių rūšių (Pileckis ir Monsevičius 1995), tačiau galimai jų populiacijos mažėja ir mūsų šalyje. Akivaizdžiai mažiau toleruoja intensyvią žemdirbystę nei kitos žygių rūšys (Tamutis ir kt. 2004, 2007).

 

ŠALTINIAI:

Arndt E. 1989. Beiträge zur Insectfauna der DDR: Gattung Carabus Linné (Coleoptera: Carabidae) Beiträge zur Entomologie 39: 63–103.

Arndt E., Trautner J. 2004. Carabini. – In: Freude H., Harde K. W., Lohse G. A. & Klauznitzer B. Die Käfer Mitteleuropas. Bd. 2 Adephaga 1: Carabidae (Laufkäfer) – Spectrum-Verlag. Heidelberg/Berlin, 2. Auflage 28–60.

Bousquet Y., Březina B., Davies A., Farkač J., Smetana A. 2003. Carabidae: Carabinae, Carabini. In: Löbl I., Smetana A. (Eds.) Catalogue of Palaearctic Coleoptera, Vol. 1: Archostemata – Myxophaga – Adephaga. Apollo Books, Stenstrup, Denmark, 118–201.

Breuning S. 1932-1937. Monographie der Gattung Carabus L. BestimmungsTabellen der europäischen Coleopteren. Troppau, 1610 pp.

Desender K., Turin H. 1989. Loss of habitats and changes in the composition of the ground and tiger beetle fauna in four European countries since 1950 (Coleoptera: Carabidae, Cicindelidae). Biological Conservation 48: 277–294.

Dueve Th. 2004. Illustrated Catalogue of the Genus Carabus of the World (Coleoptera: Carabidae). Pensoft, Sofia-Moscow, 461 pp.

Forel J., Leplat J. 1995. Les Carabes de France. Science Nat. Vinette. 316 pp.

Forel J., Leplat J. 1998. Faune des Carabus de la Péninsula Ibérique  Collection Systematique 2. Magellanes, Andresy, France, 167 pp.

Hůrka K. 1973. Fortpflanzung und Aufzucht von mitteleuropäischen Carabus- und Procerus- Arten. Studie CSAV 9: 1–80.

Hůrka K. 1996. Carabidae of the Czech and Slovak Republics. Illustrated key. Kabourek, Zlin, 565 pp.

Larochele A. 1990. The food of carabid beetles (Coleoptera: Carabidae, including Cicindelinae). Fabreries Supplement 5. 132 pp.

Lindroth C. H. 1992. Ground beetles (Carabidae) of Fenoscandia. A zoogeographic study. Part I. Specific knowledge regarding the species. Amerind Publishing Co. Pvt. Ltd., New Delhi, USA, 630 pp.

Luff M. L. 1993. The Carabidae (Coleoptera) larvae of Fennoscandia and Denmark. Fauna Entomologica Scandinavica 27: 1–187.

Kolbe H. 1913. Die tiergeographischen Verhältnisse von Carabus cancellatus in Ungarn und benachbarten Gegenden. Entomologische Rundschau, 7: 37–72.

Kryzhanovsky O. L., Belousov I. A., Kabak I. I., Kataev B. M., Makarov K. V., Shilenkov V. G. 1995. A check list of the ground beetles of Russia and adjacent lands (Insecta,Coleoptera, Carabidae). Pensoft Publishers, Sofia – Moscow, 272 pp.

Pileckis S., Monsevičius Vidm. 1995. Lietuvos fauna. Vabalai 1. Mokslas, Vilnius, 304 pp.

Scherney F. 1959. Der biologische Wirkungseffekt von Carabiden der Gattung Carabus auf Kartoffelkäferlarven. Verhandlungen des IV. Internationalen Pflanzenschutz Kongresses Hamburg, September 1957, 1: 1035–1038.

[Sharova I. H.] Шарова И. Х. 1964. Семейство Carabidae - жужелицы. В кн. Определитель обитающих в почве личинок насекомых. Ред. Гиляров М. С. Наука. Москва, 112–195.

[Stiprais M.] Cтипрайс М. 1961. Выращивание жужелиц рода Carabus L. Фауна Латвийской ССР 3: 147–162.

Sturani M. 1962. Osservazioni e ricerche biologiche sul genere Carabus Lin. (s.l.) (Coleoptera, Carabidae). Memorie della Società Entomologica Italiana 41: 85–202.

Šerić-Jelaska L., Vujčić-Karlo S., Dubrešić. 2004. Notes on the taxonomy of the genus Carabus L. (Coleoptera: Carabidae) in Croatia. Acta entomologija Slovenica 12(1): 129–138.

Tamutis V., Monsevičius Vidm., Pekarskas J. 2004. Ground and rove beetles (Coleoptera; Carabidae, Staphylinidae) in ecological and conventional winter wheat fields. Baltic Journal of Coleopterology 4 (1): 31–40.

Tamutis V., Žiogas A., Šaluchaitė A., Kazlauskaitė S., Amšiejus A. 2007. Epigeic beetle (Coleoptera) communities in summer barley agrocenoses. Baltic Journal of Coleopterology 7 (1): 83–98.

Thiele H. U. 1977. Carabid beetles in their environments. A study on habitat selection by adaptations in physiology and Behaviour. Zoophysiology and Ecology 10: 1–369.

Turin H. 2000. De Nederlandse loopkevers, verspreiding en ecologie (Coleoptera: Carabidae). Nederlandse Fauna 3. Nationaal Natuurhistorisch Museum Naturalis, KNNV Uitgeverij & EIS-Nederland: 1-666.

Turin H., Penev L., Casale A. 2003. The genus Carabus in Europe. A synthesis. Pensof Publisher, Sifia-Moscow. 512 pp.

Weber F. 1966. Die tageszeitliche Aktivitätsverteilung von Carabus cancellatus Ill. und nitens L. unter künstlichen Belichtungsbedingungen. Zoologischer Anzeiger 177: 367–379.

 
Autorius : Vytautas Tamutis
Publikavimo data: 2017-01-18 19:56