Dėlės – žieduotojų kirmėlių (Annelida) tipui priklausanti bestuburių klasė. Šios kirmėlės formuoja gėlavandenes bendrijas su moliuskais, mažašerėmis žieduotosiomis kirmėlėmis (Oligochaeta) ir vabzdžių lervomis. Dauguma rūšių yra ektoparazitės (siurbia minkštuosius gyvūnų kūno audinius, maitinasi krauju), o maždaug trečdalis rūšių minta bestuburiais (smulkios kirmėlės, vandens gyvūnų lervos, moliuskai).
Dėl savo minkšto ir raumeningo kūno ir gana sėslaus gyvenimo, dėlės yra vertingas maisto šaltinis žuvims (Ceylan ir kt., 2017). Dėlės sąveikauja su įvairiais organizmais, tada veikia kaip patogeninių organizmų, tokių kaip žiuželinių pirmuonių Trypanosoma , Cryptobia ar Haemogregarina, platintojos (Corrêa ir kt., 2016; Rossow ir kt., 2013; Woo 2003) arba kaip tarpinis ar galutinis parazitinių kirminų šeimininkas ( Nehili et al. 1994; Karvonen et al. 2017 ).
Iki šiol dėlių įvairovė Lietuvoje nebuvo išsamiai tirta. Iki šiol Lietuvoje aptikta 21 dėlių rūšis, priklausanti 10 genčių ir 5 šeimoms (Haemopidae, Hirudinidae, Glossiphoniidae, Erpodellidae ir Piscicolidae). Kadangi mūsų krašte daug upių ir pelkių, tikimasi, kad jose galėtų gyventi ir didesnė dėlių įvairovė.
Šiame straipsniukyje bandysime apžvelgti keletą jų rūšių.
Šeima. Glossiphoniidae Vaillant, 1890
Alboglossiphonia heteroclita (O. F. Müller, 1774)
Kūnas kriaušės formos, 6–13 mm ilgio, maksimalus plotis – 3–5 mm. Užpakalinis siurbtukas apvalus, kurios skersmuo yra ketvirtadalis maksimalaus kū
no pločio. Viršutinis paviršius be papilių. Priešais yra trys poros akių. Priekinės poros akys yra arti viena kitos, kitos dvi poros yra toli viena nuo kitos. Kūno spalva nuo geltonos iki šviesiai permatomos. Dėl kūno skaidrumo dažnai matomi užpildyti žarnyno kamienai.
Parazituoja ant pilvakojų moliuskų. Paprastai randama prisisiurbusi paviršiuje, o kartais ir sraigių mantijos ertmėse.
Šios mažos dėlės aptinkamos mažuose tvenkiniuose ir ežeruose, kurių pakrantėse gausu augalijos. Tipiška mikrobuveinė yra panirusios švendrų (Typha) lapų dalys; taip pat, pasitaiko aptikti ir apatinėje lūgnių (Nuphar lutea) lapų pusėje.
Tai yra holarktinė rūšis, paplitusi Vidurio ir Vakarų Europoje (Neubert ir Nesemann 1999; Bielecki ir kt. 2011a). Lietuvoje ši rūšis anksčiau buvo aptikta Kuršių mariose (Szidat 1926; Zettler ir Daunys 2007). Dabartinių tyrimų metu A. heteroclita rasta Kauno, Raseinių, Švenčionių rajonų vandens telkiniuose.
Hemiclepsis marginata (Müller, 1774)
Kūnas iki 3 cm ilgio. Galva širdies formos. Dvi poros akių. Priekinės poros akys arčiau viena kitos, nei užpakalinės. Šią rūšį nesunku atskirti nuo kitų glosifonidų pagal labai išplėstą priekinį kūno galą, kuris padeda jam išlikti ant greitai judančių šeimininkų.
Maitinasi siurbdama varliagyvių ir žuvų kraują. Gali aktyviai judėti, rūpinasi savo palikuonimis. Kiaušinių krūveles pritvirtina prie povandeninių objektų, tuomet dėlė apdengia savo kūnu ir atlikdama ritminius bangas primenančius judesius palikuonis aprūpina deguonimi.
Buveinė daugiausiai yra stovintys vandens telkiniai, rečiau tekantys.
Rūšis randama Europoje ir Azijoje. Vidurio Europoje yra reta. Lietuvoje plačiai paplitusi.
Placobdella costata (Müller, 1774)
Kūnas plokščias, lapo formos. Maksimalus ilgis iki 40 mm ir plotis 10–12 mm. Kūnas rudos arba rusvai žalsvos spalvos. Iš pirmo žvilgsnio matosi tik viena akių pora, nes antroji akių pora yra mažesnė ir yra labai arti pirmųjų akių. Nugara su penkiomis išilginėmis didelėmis baltų smailių papilių eilėmis. Ryškiai taškuota vidurinė plati juosta su iškilimais ir neryškiomis rudomis linijomis (sudaryta iš 3 brūkšnelių) eina išilgai kūno (Farzali and Saglam 2020).
Ši rūšis aptinkama stovinčiuose geros kokybės vandenyse (tvenkiniuose, ežeruose) ir upėse. Rūšis teikia pirmenybę didesniems vandens telkiniams, kuriuose yra mažai jonų ir fosfatų. Paprastai šios dėlės aptinkamos prisitvirtinusios prie povandeninių akmenų ir įvairių daiktų.
Placobdella costata yra plačiai paplitusi Rytų ir Vidurio Europoje bei Šiaurės Afrikoje (Neubert ir Nesemann 1999; Kvist ir kt., 2022; Romero ir kt., 2014). Mūsų šalyje pagrindinė populiacijos dalis aptinkama rytinėje Lietuvoje dalyje
Glossiphonia complanata (Linnaeus, 1758)
Kūno ilgis 2,5 cm, plotis iki 1 cm, 3 poros akių. Nugaros paviršius paprastai yra dryžuotas dviem paramedialinėmis tamsiomis linijomis, pertrauktomis papili
ų (Kaygorodova 2012, Haaren ir kt. 2004). Ventriniame paviršiuje šoninės linijos yra ryškesnės priekinėje dalyje. Priekinis siurbtukas yra trikampio formos. Užpakalinis siurbtukas yra palyginti mažas, disko formos.
Maitinasi beveik vien moliuskais ir kartais mažašerėmis žieduotosiomis kirmėlėmis (Oligochaeta) ar vabzdžių lervomis. Deda 3–8 kokonus su kiaušiniais, kuriuos apdengia savo kūnu. Išsiritę jaunikliai prisitvirtina prie apatinės kūno pusės ir išlieka taip maždaug tris savaites, kol užauga. Jie ypač paplitę ant plūduriuojančių augalų lapų. Skirtingai nei kitos rūšys, jie neplaukioja, o tik juda siurbtukų pagalba. Nuėmus dėlę nuo substrato, ji nukrenta į dugną ir susisuka.
Aptinkama stovinčiuosee vandens telkiniuose su gausia augmenija ir moliuskais. Paprastai dėlės randamos paslėpusios po panirusia mediena ar akmenimis.
Holarktinė rūšis, dažna visoje Europoje. Lietuvoje plačiai paplitusi įvairiose vietose ir regionuose.
Helobdella stagnalis (Linnaeus, 1758)
Yra mažo dydžio. Kūnas yra platus, trumpas, pailgas. Jis siekia 8–12 mm ilgį, o plotis – 2–4 mm. Viena pora akių, gana didelės. Lengvai atpažįstama iš užapvalintos geltonos arba rudos spalvos plokštės, esančios tarp 12 ir 13 segmentų.
Ši rūšis randama visur: ant augalų ir akmenų, net išdžiūvusiuose rezervuaruose. Yra labai judri, todėl lengviau gali užpulti vandens vabzdžių lervas, kirmėles, vėžiagyvius, moliuskus ir net varliagyvius. Iš kokonų pavasarį išsiritusios dėlės greitai auga ir jau gali daugintis liepos – rugpjūčio mėnesiais; tada kitą pavasarį vėl deda kiaušinius ir miršta. Būna nuo 7 iki 37 kiaušinių, kurie yra dviejuose kokonuose.
Aptinkama tvenkiniuose ir mažose lėtai tekančiose upėse. Tai įprasta rūšis.
Tai yra viena iš plačiausiai paplitusių gėlavandenių dėlių rūšių, aptinkama visuose žemynuose, išskyrus Australiją (Platt ir kt., 1993; Ben Ahmed ir kt., 2015b), tačiau tai gali būti kelių rūšių kompleksas (žr. Iwama ir kt. 2019). Anksčiau ši rūšis buvo užfiksuota tik Kuršių mariose (Szidat 1926; Gasiūnas 1959; Zettler ir Daunys 2007), o remiantis mūsų darytų tyrimų rezultatais, matyti, kad H. stagnalis yra plačiai paplitęs visoje šalyje.
Theromyzon tessulatum (Müller, 1774)
Kūno ilgis 3,5 cm, 4 poros akių išdėstytos dviem eilėmis. Kūnas panašus į žėlė, beveik permatomas, gintaro ar žalsvos spalvos. Kūno forma ir spalva skiriasi ir priklauso nuo dėlių sotumo.
Aptinkami tvenkiniuose, nuo gegužės iki rugpjūčio mėn.
Paplitusi visoje Holarktikoje. Remiantis mūsų tyrimo išvadomis, atrodo, kad T. tessulatum yra plačiai paplitusi, tačiau visur negausi. Paprastai kiekvienoje vietoje pasitaikydavo tik pavieniai individai.
Šeima. Piscicolidae Johnston, 1865
Piscicola geometra (Linnaeus, 1761)
Kūnas pailgas, cilindro formos, padalintas į siaurą kaklą ir platesnę poilsio sritį (urosomą). Kūno ilgis iki 5 cm, dažniausiai žalios ar gelsvos spalvos. Nugaros viduryje tęsiasi siaura šviesi juostelė su šoninėmis šakomis. Dvi poros akių. Disko formos priekinis siurbtukas gerai išvystytas.
Šios dėlės mėgsta gerai prisotintą vandenį, didelius ežerus, sraunias upes ir upelius (Koyun ir kt., 2015). P. geometra buvo rasta lagūnų ir tvenkinių pakrantėje, prisitvirtinusi prie augalų, tokių kaip paprastoji nertis (Ceratophyllum demersum) arba panardintų siauralapio švendro (Typha angustipholia) lapų.
Piscicola geometra randama visose Baltijos šalyse ir netoliese esančioje Karaliaučiaus srityje. Kadangi į Lenkijos kontrolinį sąrašą įtraukta penkiolika Piscicola genties rūšių (Bielecki et al. 2011b), tikimasi, kad ateityje šios genties rūšių skaičius Lietuvoje gali didėti. Šiuo metu šių dėlių rasta tik trijuose Vidurio Lietuvos vietovėse.
Šeima. Erpobdellidae Moore, 1908
Erpobdella octoculata (Linnaeus, 1758) - Plokščioji moliuskinė dėlė
Vermiforminės (kirmėlės formos) dėlės. Kūno ilgis 5–6 cm ilgio ir 4–5 mm pločio. Šviesiai ruda su tamsiomis pigmentacijomis ir daugybe papilių nugaros paviršiuje. Kas penkto segmento pigmentuoti taškai susijungia į siaurą horizontalią liniją. Ventralinis paviršius šviesesnis, be taškelių. Keturios poros akių. Jaunikliai dažniausiai būna rusvai rausvos spalvos. Spalva ir raštas su amžiumi keičiasi.
Sutinkami tiek stovinčiame, tiek tekančiame vandenyje. Ši dėlė gyvena ant povandeninių akmenų ir pusiau vandeninių augalų lapų. Optimaliomis sąlygomis jų gali būti gana daug ir po vienu vidutinio dydžio akmeniu galima rasti 7–8 suaugusius egzempliorius.
Erpobdella octoculata yra plačiai paplitusi Europos gėlavandenėse buveinėse (Grosser et al. 2015). Pirmasis šios rūšies radinys Lietuvoje Kuršių mariose užfiksuotas 1926 m. (Szidat 1926). Vėliau toje pačioje vietovėje E. octoculata pranešė Gasiūnas (1959) ir Zettler bei Daunys (2007). E. octoculata yra viena iš labiausiai paplitusių dėlių rūšių Lietuvoje, gausi paupiuose, tvenkiniuose ir ežeruose.
Erpobdella monostriata (Lindenfeld and Pietruszynski, 1890)
Tai nedidelė vermiforminė (kirmėlės formos) dėlė, vidutinis ilgis 1,5 cm, plotis – 0,5 cm. Tamsi, beveik juoda. Išilgai viso kūno eina tamsi juosta, tik gyvose dėlėse tai sunku pamatyti, išryškėja fiksuojant su etanoliu. Keturios poros akių.
Erpobdella monostriata aptikta Molėtų rajono ežerų ir upelių pakrantės zonose. Ežerus supa miškai, vietomis pelkėti. Upeliai buvo apaugęs vešlia augmenija.
E. monostriata geografinis paplitimas vis dar menkai žinomas (Utevsky et al. 2015).
Erpobdella nigricollis (Brandes, 1900)
Vermiforminės dėlės. 3,5 cm ilgio ir 2,9–3 mm pločio. Tamsus nervinis ryklės žiedas ir vienoda šviesiai ruda kūno spalva. Keturios poros akių dėmių yra ant priekinių somitų, pirmosios dvi poros išsidėsčiusios vienoje linijoje, antroji pora yra šoninėje galvos pusėje.
Dažnai pasitaiko kartu su E. octoculata įvairiuose vandens telkiniuose, nuo mažų upelių iki didelių upių, ežerų pakrančių ir mažų stovinčių vandenų. Vengia organiškai užterštų vandenų. Ši rūšis yra daug jautresnė mažėjančiam deguonies lygiui, nei kitos tos pačios genties atstovės. Taip pat teikia pirmenybę vandenims, kuriuose mažai maistinių medžiagų ir katijonų (Mg, Na, Ca).
Paplitusios Vidurio ir Pietryčių Europoje (Grosser et al. 2015).
Šeima. Hirudinidae Whitman, 1886
Hirudo medicinalis Linnaeus, 1758 - Medicininė dėlė
Vermiforminė dėlė. Vidutinis kūno ilgis 12 cm, plotis 1 cm. Išsitempiant gali pasiekti ir 30 cm. Turi 5 poras akių. Trijuose žanduose yra 70–100 aštrių chitinizuotų dantukų, paliekančių būdingą Y formos žaizdą ant šeimininko kūno. Bendra kūno spalva yra ruda arba žalsvai juoda. Abiejuose kūno paviršiuose nusidriekia geltonos arba rausvai geltonos siauros juostelės. Žalsvas pilvo paviršius juodai dėmėtas.
Dažniausiai gyvena nedideliuose stovinčiuose telkiniuose. Gali toleruot išdžiūvimą, tuomet įsirausia į dumblą.
Medicininės dėlės elgseną ir gyvenimo istoriją laboratorinėmis sąlygomis plačiai tyrinėjo D. Zapkuvienė ir L. Petrauskienė (Zapkuvienė ir Petrauskienė 2000). Tačiau duomenų apie šios rūšies paplitimą ir ekologiją natūraliose ekosistemose Lietuvoje trūksta. Mūsų tyrimų metu Akmenos ežere (Trakų r.) rasti tik du suaugę individai, besislepiantys po panirusia medžio lenta, ir viena dėlė Lampėdžių ežere (Kaunas).
Medicininė dėlė paplitusi Šiaurės, Vidurio ir Pietvakarių Europoje (Utevsky ir kt. 2010; Kutschera 2012a, 2012 b). Medicininė dėlė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Šeima. Haemopidae Richardson, 1969
Haemopis sanguisuga (Linnaeus, 1758) - Kumeldėlė
Vermiforminė, stambi dėlė. Kūno ilgis iki 15 cm ir 8–9 mm pločio. Tamsiai žali, kartais juodi. Jauniklių nugara šviesesnė, matomas taisyklingas raštas. Ventrinis paviršius šviesesnis. Panašus į H. medicalis, bet neturi šoninių geltonų linijų (Maitland ir kt., 2000). Turi penkias poras akių. Užpakalinis siurbtukas mažas.
Gyvena negiliuose telkiniuose, kūdrose, kurioskartais gali ir išdžiūti, ežerų, upių pakrančių zonoje.
Paplitusi visoje Palearktikoje, taip pat ir Europoje yra įprasta ir plačiai paplitusi rūšis (Farzali ir Saglam 2020).
Ingrida Šatkauskienė & Jurgita Rutkauskaitė-Sucilienė
