Pristatome Vytauto Tamučio dar vieną straipsnį "Rasos" žurnale, tik šį kartą apie auslindas.
Auslindos, kartais vadinamos žnyplėmis, nepavojingos nei žmogui, nei sodui ar daržui, o gali būti netgi naudingos.
Baimintis neverta
Daugelis išgirdę šį vabzdžių pavadinimą ne juokais suklūsta. Nejučiomis prisimenamos scenos, kuriose keisti, gal net iš kosmoso atklydę padarai bando patekti į žmogaus smegenis pro ausis. Iš tiesų nėra mūsų vaizduotės labiau „išgražintų“ ir paslaptingais mitais ar pramanais apipintų vabzdžių, kaip auslindos.
Buvo pasakojama, kad šie padarai miegančiam žmogui įlenda į ausį, pragraužia ausies būgnelį ir tiesiai į smegenis padeda kiaušinėlius. Dėl to žmogus mirštąs, o iš numirėlio ausų išlenda iš kiaušinėlių išsiritę tų padarų palikuonys. Nežinia kokiu tikslu buvo sukurta ši istorija, tačiau ja tikinčiųjų atsiranda ir šiandien. Ko gero, šis mitas ir paskatino pirmuosius lietuvių entomologus šiuos gyvius pavadinti auslindomis, juolab kad ir kitomis kalbomis jų pavadinimai siejami su ausimis (angl. earwig , vok. Ohrwurm , rus. уховертка). Tik, skirt ingai nei lietuviškame pavadinime, juose nurodomas šių gyvių pomėgis ne lįsti į ausis, bet jas judinti, kraipyti ar tiesiog turėti ausis.
Dėl šių vabzdžių ausų yra įvairių nuomonių: vieni jas sieja su ilgomis, pilvelio gale išaugusiomis žnypliškomis ataugomis, gal kiek primenančiomis kiškio ausis, kiti – su jų vėduokliškai išsiskleidžiančiais antros poros sparnais, primenančiais žmogaus ausies kontūrą. Beje, švedų entomologas Charles’as de Geer’as, 1773 m. suteikęs šiems keistiems sutvėrimams mokslinį pavadinimą Dermaptera, jo nesiejo su ausimis. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „odiniai sparnai“.
Kur jų galėtume pamatyti?
Auslindos – viena
s iš vabzdžių būrių, kurio atstovai labai saviti ir puikiai išsiskiria iš didžiulės vabzdžių įvairovės, nes pilvelio gale turi dvi suragėjusias, žnypliškas
ataugas – pakitusius cerkus arba tiesiog žnyples. Jų kūnas pailgas, kiek suplotas, o jo ilgis kartu su žnyplėmis – būna nuo 4 mm (mažosios auslindos) iki 84 mm (gigantiškosios auslindos). Galva nedidukė, su tiesiai į priekį nukreiptais graužiamaisiais burnos organais. Antenos sudarytos iš beveik vienodo storio narelių, kurių, priklausomai nuo rūšies, gali būti nuo 8 iki 50. Dar vienas ypatingas auslindų sandaros bruožas – sparnai. Priekiniai – standūs, odiški ir trumpi, tarsi vabalų antsparniai – slepia gražiai suklostytus, palyginti plačius antros poros skaidrius sparnus. Auslindai skrendant, jie išsiskleidžia tarsi vėduoklės. Deja, nors ir turėdamos sparnus, tik kai kurios noriai skraido. Nors vėlgi yra išimčių – visų auslindų jaunikliai (nimfos) ir kai kurių rūšių suaugėliai būna besparniai. Visos auslindos gali gana vikriai bėgioti, nors jų kojos
palyginti trumpos, su trinarėmis letenėlėmis..
Auslindos pilvelis atviras (jo nepridengia antsparniai), standus, sudarytas iš 10 narelių. Žnyplių, esančių pilvelio gale, forma yra būdinga kiekvienai rūšiai, nors šiek tiek varijuoja ir tarp tos pačios rūšies individų. Daugumos rūšių auslindos jas geba judinti ir dažniausiai naudoja gynybai. Ištikus pavojui, auslindos išriečia pilvelį į viršų ir žnyples lyg ragus nukreipia į priekį. Dažnas užpuolikas tokios grėsmingos pozos išsigąsta ir savo auką palieka ramybėje.
Auslindos – visaėdės, gali maitintis ne tik augalais, bet ir gyvūnais, grybais, dumbliais, tačiau niekada nepuola žmonių ir jiems nekanda. Nebent sutrikusios, užspiestos į kampą, jos pagrasina savo žnyplėmis, o pernelyg drąsiam ar įkyriam gali dar ir žnybtelėti. Dauguma auslindų yra aktyvios tamsiuoju paros metu, dienomis slapstosi įvairiuose plyšiuose, po priedangomis: žemės grumstais, akmenimis, žieve, nuokritomis. Paprastai apsigyvena drėgnose, tamsiose buveinėse.
Viršutiniame dirvos sluoksnyje ar po priedangomis patelės įrengia nedidelę ertmę (lizdą), kurioje padeda kiaušinėlius. Įdomu tai, kad daugumos rūšių patelės rūpinasi ne tik savo dėtimi, bet ir ką tik išsiritusiais palikuoniais. Saugo juos nuo grobuonių ir maitina. Tik ką išsiritę auslindų jaunikliai būna tarsi sumažintos suaugusiųjų kopijos, tik šviesesnės kūno dangos ir be sparnų. Augdami jie keletą kartų neriasi.
Lietuvoje – keturios rūšys
Auslindų būrys nėra labai gausus rūšių, pastaruoju metu pasaulyje aprašyta apie 2000 jų. Lietuvoje viso labo aptiktos vos keturios. Visos jos itin paplitusios pasaulyje.
Viena dažniausiai aptinkamų yra paprastoji auslinda (Forficula auricularia). Nereta ji ir žmonių gyvenamoje aplinkoje, gali užklysti ir į patalpas. Tačiau baimintis nereikia: ši auslinda neplatina ligų, nėra nuodinga, negelia, nekanda ir į ausis nelenda. Nors anksčiau buvo laikoma kenkėju, galinčiu apgraužti augalų daigus ar žiedus, pastaruoju metu vis dažniau minima geru žodžiu. Pastebėta, kad šios rūšies auslindos, ypač suaugusios, maistui daug mieliau renkasi įvairius vabzdžius, jų kiaušinius ir lervas, labai mėgsta amarus, kandžių ir lapsukių vikšrus. Neretai jas galima aptikti net sukirmijusiuose obuoliuose. Auslindas suvilioja ten esantis gardus kąsnelis – obuolinio vaisėdžio vikšras. Auslindų jaunikliai savo racioną papildo negyvais vabzdžiais, sunokusiais vaisiais ar uogomis. Aktyvios naktimis, dieną jos slepiasi tamsiuose, drėgnose ir vėsiose vietose.
Galime pasidžiaugti, kad mūsų šalyje gyvena ir mažoji auslinda (Labia minor) – pati mažiausia pasaulyje. Suaugėlių kūno ilgis – vos 4–7 mm. Jos ypatingos dar ir tuo, kad, skirtingai nei kitos auslindos, puikiai skraido ir yra aktyvios tiek naktim
is, tiek dienomis. Dažnai apsigyvena arti fermų, mėšlo ar kompostuojamų atliekų saugyklų, tačiau dėl jų mažumo ir vikrumo retai pastebimos.
Mūsų krašte gyvena ir viena gražiausių – smėlinė auslinda (Labidura riparia). Jos kūnas balsvai gelsvas, smėlio spalvos, viršus kiek pamargintas rusvomis dėmelėmis ir yra beveik nepastebimas smėlynuose. Tai palyginti stambios auslindos: suaugėlių kūnas siekia net 3 cm. Nors plačiai paplitusi pasaulyje, mūsų šalyje ši auslinda reta ir saugoma, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kiek dažniau ji aptinkama Kuršių Neringos kopose, nors smėlingose buveinėse, ypač arčiau vandens telkinių, pasitaiko ir kitur. Jei tektų su jomis susitikti, neišsigąskite, jos taip pat labai taikūs sutvėrimai: dieną lindi drėgname smėlyje išraustuose urveliuose, o naktį išlenda ieškoti maisto – nugaišusių ar leisgyvių vabzdžių.
Štai tokios tos mūsų auslindos. Neleiskime, kad didelės mūsų baimės akys paverstų jas antgamtinėmis baisybėmis. Priešingai – pasigrožėkime jų egzotiška išvaizda, pastebėkime jų įdomaus gyvenimo subtilybes ir patirsime nepakartojamų įspūdžių, įminę dar vieną, nors ir nedidelę gamtos paslaptį.
© Vytautas Tamutis, "Rasos"
