MACROPEDIA

Žiaurusis puikiažygis (Calosoma (Calosoma) inquisitor inquisitor Linnaeus, 1758)

     Puikiažygiams būdinga savita kūno forma. Nuo panašiausių į juos puošniažygių jie išsiskiria platesniais, beveik tiesiais šonais, silpnai išgaubtais, su gerai išreikštais pečiais antsparniais; ryškiai skersine (plotis didesnis nei ilgis),  stipriai išgaubtais šonais priešnugarėle; nelygiu, išvagotu smulkiomis skersinėmis vagelėmis viršutinių žandų (mandibulių) paviršiumi ir  kiek suplokštėjusiu, su ryškia išilgine briaunele išorinėje pusėje trečiuoju antenų nareliu. Dauguma šios genties rūšių turi gerai išvystytus plėviškus sparnus ir gali skraidyti (Hůrka 1996; Ardnt ir Trautner 2004; Bruchi 2013).

     Žiauriojo puikiažygio suaugėlių kūnas 16-24 mm ilgio, juodas su žalsvu ar rausvu atspalviu ir metalo žvilgesiu. Priešnugarėlės ir antsparnių šonai dažnai yra papuošti intensyvesnėmis, įvairiomis kombinacijomis persiliejančiomis raudona, geltona, žalia, mėlyna ir violetine spalvomis. Priešnugarėlės šoninis kantelis nesiekia jos pagrindo. Auksu žėrinčios duobutės esančios 4-toje, 8-oje ir 12-toje antsparnių lysvelėse užima visą jų plotį.  Antenos ir čiupikliai juodi. Patinų priekinių letenų pirmieji 4 nareliai paplatėję, su ištisine trumpų plaukelių danga (Kryzhanovsky 1962). Viršugalvis ir priešnugarėlės paviršius su taškeliais ir trumpomis vingiuotomis raukšlelėmis. Išilgai antsparnių driekiasi 16 taškuotų vagučių, tarp jų esančios lysvelės su smulkutėmis skersinėmis raukšlelėmis (Kryzhanovsky 1962). Dėka gerai išsivysčiusių plėviškų sparnų šie puikiažygiai  gerai skraido (Hůrka 1996). Kūno spalva ir jo dangos skulptūra skirtinguose regionuose gyvenančių individų gali varijuoti. Aprašyta daug spalvinių variacijų (Bruchi 2013).

Mažasis puošniažygis (Carabus (Tomocarabus) convexus Fabricius, 1775)

     Tai vienas mažiausių Lietuvos puošniažygių, jų kūnas 14-23 mm ilgio, juodas. Priešnugarėlės ir antsparnių kraštai dažnai turi melsvą ar violetinį atspalvį. Priešnugarėlės ir galvos paviršiaus skulptūra susideda iš tankių susiliejančių duobučių, o antsparnių – iš tankių, išilginių, mikroskopinių vagelių. Antenos ir čiuopikliai juodi, pastarųjų paskutiniai nareliai, trikampiški, žymiai platesni už kitus, ypač patinų. Apatinių lūpų čiuopiklių priešpaskutinis narelis su dviem spygliukais.  Priešnugarėlės galiniai kampai išsišovę atgal (Hůrka, 1996; Turin ir kt., 2003; Ardnt ir Trautner, 2004).  Tai gan savitos išvaizdos puošniažygiai, palyginti trumpais ir šonuose išgaubtais antsparniais. Juos yra lengva atskirti nuo kitų šios genties rūšių gyvenančių Lietuvoje.

Dirvinis puošniažygis (Carabus (Eucarabus) arcensisHerbst, 1784) = arvensis (auctorum))*

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 13-25 mm ilgio, juodas, viršus metalo žvilgesio, gali būti įvairių atspalvių: žalsvo, melsvo, violetinio, rausvo, vario ar bronzos spalvos. Kūno žvilgesys ir spalvos būna intensyvesni tų dirvinių puošniažygių, kurie gyvena atvirose vietose (Tyler, 2010). Antsparniai su negiliomis, duobėtomis vagutėmis, jų išorinis kraštas ties viršūne neišlenktas kampu. Trys lysvelės (4-ta, 8- ta ir 12-ta) kiekviename antsparnyje yra virtusios pailgų kauburėlių grandinėle. Joje kauburėliai atskirti lėkštomis duobutėmis. Antenos ir čiuopikliai juodi. Apatinių lūpų čiuopiklių priešpaskutinis narelis su dviem spygliukais. Priešnugarėlės galiniai kampai išsišovę atgal, jos diske skulptūra panaši kaip ir viršugalvyje, sudaryta iš tarpusavyje susiliejančių duobučių (Hůrka, 1996; Ardnt ir Trautner, 2004). Tai gan savitos išvaizdos puošniažygiai, juos yra lengva atskirti nuo kitų šios genties rūšių gyvenančių Lietuvoje.

Violetinis puošniažygis - Carabus (Megadontus) violaceus Linnaeus, 1758

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 22-35 mm ilgio, juodas arba melsvai juodas. Priešnugarėlės ir antsparnių paviršius matinis arba blizgantis, jų šoniniai kraštai su ryškiu mėlynu, violetiniu, žaliu, purpurinių, vario ar aukso spalvos atspalviu, rečiau be jo; mikroskulptūra ryški, priešnugarėlėje sudaryta iš tarpusavyje susiliejančių taškelių ir raukšlelių, antsparniuose – iš tankiai išsidėsčiusių mažyčių pailgų kauburėlių. Kai kurių porūšių tie kauburėliai antsparniuose formuoja aiškias išilgines eilutes (Lindroth 1974, Hůrka 1996, Turin ir kt. 2003, Ardnt ir Trautner 2004).

     Šis puošniažygis savo išvaizda ir dydžiu yra labai panašus į lygųjį, tačiau skirtingai nei lygiojo, jo apatinės lūpos čiuopiklio antrasis narelis turi daugiau nei 2 (dažniausiai 4-6) spygliukus. Apskritai, ši rūšis pasižymi labai didele morfologinių požymių įvairove, aprašyta aibė variacijų atsižvelgiant į priešnugarėlės formą, antsparnių mikroskulptūrą, spalvinius atspalvius. Dėl daugelio jų taksonominio rango vis dar nesutariama (Turin ir kt. 2003). Palearktikos vabalų kataloge yra pateikiama 20 porūšių iš kurių tik vienas C. (M.) violaceus andrzejuscii Fischer von Waldheim, 1823 yra nurodomas Baltijos šalims, tame tarpe ir Lietuvai (Bousquet ir kt. 2003). Nuo nominatyvinio porūšio C. (M.) v. violaceus, kuris yra išplitęs šiaurinėje Europos dalyje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje bei centrinės Europos kalnuose, C. (M.) v. andrzejuscii skiriasi matiniais antsparniais ir ryškių spalvų atspalviais priešnugarėlės bei antsparnių pakraščiuose (Turin ir kt. 2003).

Lygusis puošniažygis - Carabus (Oreocarabus) glabratus glabratus Paykull, 1790

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 22-34 mm ilgio, vientisai juodas, viršus šiek tiek blizgantis. Antsparnių paviršius stipriai išgaubtas, lygus, be briaunelių ar ryškių duobučių, tolygiai ir tankiai nusėtas mikroskopiniais, pailgais, išilgine kryptimi orientuotais, žvyniškais kauburėliais. Pilvelio sternitai su ryškia skersine vagute (Hůrka 1996, Turin ir kt. 2003, Ardnt ir Trautner 2004). Šis puošniažygis savo išvaizda ir dydžiu yra labai panašus į violetinį, tačiau šio puošniažygio apatinės lūpos antrasis narelis tik su dviem šereliais, o priešnugarėlės bei antsaparnių pakraščiuose nėra violetinio ar žydro atspalvio.

     Lygiojo puošniažygio lervų viršutinės galvos plokštelės dantyta priekinė dalis („nosis“) yra šiek tiek išsišovusi į priekį, su keturiais danteliais, iš kurių viduriniai 2 kiek didesni nei šoniniai; cerkai tolygiai išlenkti, tokio pat ilgio kaip 9-asi tergitas, viršutinėje pusėje su stipriu danteliu, o šone su mažu gumburėliu (Sharova 1964, Arndt 1985, Luff 1993).

Paprastasis duobkasys – Nicrophorus vespillo (Linnaeus, 1758)

     Paparastsis duobkasys, tai vidutinio dydžio 10-23 mm. vabalas. Kūnas, kojos ir antenos juodi, trys galiniai antenų, nareliai, sudarantys buoželę – oranžiniai. Priešnugarėlės priekinis kraštas apaugęs gelsvais pasišiaušusiais plaukeliais, sudarančiais ištisinę juostą per visą priekinį priešnugarėlės kraštą. Kiekviename antsparnyje - priekinėje dalyje ir prie viršūnės yra du platūs oranžiniai raiščiai dantytais kraštais, nesiekiantys antsparnių siūlės. Užpakalinių kojų blauzdos viršūniniame trečdalyje smarkiai išlenktos į vidų. Apatinė kūno pusė apaugusi gelsvais plaukeliais.

Keturtaškis maitvabalis – Dendroxena quadrimaculata (Scopoli, 1772)

     Kūnas ovalus 12-15 mm dydžio, juodas, kojos ir antenos taip pat juodos spalvos. Antenų 4 galiniai nareliai sustorėję ir sudaro neryškią buoželę. Priešnugarėlė ir antsparniai geltoni. Priešnugarėlės vidurinė dalis juoda, antsparniuose yra po 3 neryškias išilgines briauneles, be to kiekviename antsparnyje yra po 2 juodas dėmes: viena ant pečių gumburėlio, o antroji – užpakaliniame antsparnių trečdalyje. Skydelis juodas.

     Keturtaškis maitvabalis gyvena lapuočių miškuose, upių slėnių ar griovų šlaitų lapuotynuose, dažniausia ten, kur auga ąžuolai (Pileckis ir Monsevičius 1995).

Raudonnugaris maitvabalis – Oiceoptoma thoracicum (Linnaeus, 1758)

     Kūnas ovalus, vidutinio dydžio (13-15mm) juodas, priešnugarėlė raudona. Galva ir priešnugarėlė apaugę trumpais gelsvais plaukeliais. Kieviename antsparnyje yra 3 išilginės briaunelės. Antsparnių šoninis kraštas platus, priekiniame trečdalyje išlenktas į viršų. Užpakaliniame kiekvieno antsparnio trečdalyje yra po gumburėlį. Kojos ir antenos juodos (Růžička ir kt. 2004).

     Raudonnugario maitvabalio lervos kūnas plokščias, nariuotas, sudarytas iš 12 segmentų. Pirmieji 3 segmentai sudaro krūtinę, kiekvienas krūtinės segmentas turi po vieną porą kojų. Visas lervos kūnas juodas, tik išoriniuose kiekvieno segemento kraštuose yra netaisyklingos šviesisos dėmės, taip pat priekinė galvos dalis rausva.

Šliužagraužis maitvabalis – Phosphuga atrata (Linnaeus, 1758)

     Kūnas 10-15 mm ovalus, plikas, blizgantis juodas ar rusvas. Galvos priekinė dalis ištįsusi. Priešnugarėlė smulkiai ir tankiai taškuota, nuo pamato į priekį smarkiai siaurėjanti, priekinis priešnugarėlės kraštas suapvalintas, užpakaliniai kampai buki. Antsparniai tankiai raukšlėti, kievienas su 3 aukštomis išilginėmis briaunelėmis.

Juodasis maitvabalis – Necrodes littoralis (Linnaeus, 1758)

     Tai gana stambus 15-25 mm. vabalas, kūnas juodas tik paskutiniai 3 antenų nareliai rusvi (Charabidze ir kt. 2016). Galva trikampiška, akys stambios, smarkiai išgaubtos. Priešnugarėlė ovalo formos, smulkiai taškuota. Antsparniai smulkiai ir tankiai taškuoti, sutrumpėję, nedengia galinių pilvelio segmentų. Kiekvienas antsparnis su 3 blizgančiomis išilginėmis briaunelėmis. Ryškus lytinis dimorfizmas: patinai išsiskiria smarkiai sustorėjusiomis užpakalinių kojų šlaunimis ir į išorę išlenktomis blauzdomis.

Maitvabaliai – Silphidae Latreille, 1802

     Maitvabaliai, nedidelė vabalų šeima – pasaulyje žinoma tik 210 maitvabalių rūšių. Išskiriami du maitvabalių pošeimiai: Silphinae ir Nicrophorinae (Kalinová ir kt. 2009). Tai vidutinio dydžio ar gana stambūs (10-30 mm.) vabalai. Didžioji dalis maitvabalių aktyviai dalyvauja negyvos organinės medžiagos skaidyme, taigi – jie yra svarbi kiekvienos ekosistemos dalis. Iš Lietuvoje gyvenančių maitvabalių tik dvi rūšys: keturtaškis maitvabalis (Dendroxena quadrimaculata) ir šliužagrauis maitvabalis (Phosphuga atrata) yra grobuoniški, o matinis maitvabalis (Aclypea opaca) – augalėdis.

     Maitvabalių kūnas pailgas, galva trumpa, ovali, antenos iš 11 narelių, dažniausia į viršūnę storėjančios arba su buožele iš 3-5 narelių. Priešnugarėlė ovali ar stačiakampė, kartais trapecijos formos. Antsparniai su išilginėmis briaunelėmis arba raukšlėti kai kurių rūšių (Nicrophorus, Necrophilus) sutrumpėję, nedengia galinių pilvelio segmentų. Dominuoja tamsios spalvos, tačiau kai kurie maitvabaliai (Dendroxena, Oiceoptoma, Nicrophorus) išskiria ryškiomis spalvomis ar kontrastingu piešiniu.

Plačiaraištis rėžiukas - Singa hamata (Clerck, 1757)

     Tai blizgantys, kaštoninio rudumo iki šviesiai rudos spalvos kryžiuočiai, kurių ovalinis pilvelis su šviesiais pailgais ir per vidurį susikryžiuojančiais balsvais skersiniais dryžiais. Ant pilvo pusės esančios šviesios šoninės linijos yra labai trumpos. Kojos šviesiai rudos, su tamsiai rudais žiedais.

     Patelės kūno dydis siekia iki 6,5 mm, o patino – iki 4,5 mm.

Raudonšlaunis puošniažygis - Carabus (Tachypus) cancellatus Illiger, 1798

     Šių puošniažygių suaugėlių kūnas 18-33 mm ilgio, juodas; viršutinės (nugarinė) dalies spalva labai įvairuojanti, tačiau dažniausiai ji yra vario spalvos, kartais su žalsvu atspalviu, metališkai žvilganti. Antsparniuose yra 3 išilginės briaunelės ir 3 pailgų kauburėlių grandinėlės. Pirmoji briaunelė prie siūlės yra kiek trumpesnė už sekančias dvi, tačiau bent iki pusės antsparnių ilgio yra beveik tokio pat aukštumo. Antspar­niuose kauburėliai grandinėlėse aukšti, ryškūs atskirti negiliais įdubimais. Priešnugarėlės diske duobutės labai tankos, tarpai tarp jų žymiai mažesni už pačias duobutes. Pakrūtinėlės episternas rombo formos, neilgesnis už plotį. Antenų bei kojų spalva gali įvairuoti: pirmasis antenų narelis bei šlaunys gali būti juodos arba raudonos spalvos. Trečiasis antenų narelis kiek suplotas, su išorinėje pusėje su briaunele, 4-tojo antenų narelio viršūnėje tik viena eilė netankų šerelių.

Kiaušiniškasis irklažygis - Omophron limbatum (Fabricius, 1776)

     Šie vabalai išsiskiria savita, žygiams nebūdinga kūno forma ir spalvomis. Kiaušiniškojo irklažygio kūnas ovalus 6,2- 6,5 mm ilgio, geltonas. Viršutinėje kūno pusėje yra sudėtingas žalios, metališkai blizgančios spalvos raštas, susidedantis iš dviejų, tarpusavyje sujungtų dėmių galvoje tarp akių, dėmės priešnugrėlės vidurinėje dalyje ir trijų raiščių antsparniuose. Antsparnių siūlė ir pirmasis bei antrasis antsparnių tarpueiliai taip pat žali. Kūno apatinė pusė, kojos, antenos ir čiuopikliai geltoni. Kiekviename antsparnyje yra 15 taškuotų išilginių vagučių. Galva ir priešnugarėlė taškuotos, taškai išsidėstę netolygiai, tarpai tarp jų nevienodi. Galvos ir priešnugarėlės taškai stambesni nei antsparnių vagučių taškai. Tiek viršutinės kūno pusės raštas raštas, tiek taškuotumas gali varijuoti (Valainis, 2010).

Kauburiuotasis kryžiuotis - Araneus angulatus Clerck, 1757

     Kauburiuotojo kryžiuočio patinas panašus į patelę, bet turi mažesnį pilvelį ir yra tamsesnis. Galvakrūtinė tamsiai ruda. Akių sritis kartais šviesesnė. Krūtinė tamsiai ruda, su gelsva išilgine dėme. Kojos šviesiai rudos, su plačiais rudais žiedeliais (Vilkas, 2008). Pilvelio raštas panašus į paprastąjį kryžiuotį (A. diadematus). Skirtingai nei jis, kauburiuotasis kryžiuotis pilvelio viršutinėje dalyje turi du kauburėlius. Vorai gyvenantys spygliuočių miškuose yra tamsūs, beveik juodi, tie kurie gyvena šviesiuose lapuočių miškuose – šviesūs su gelsvu atspalviu (Krivochatskij, Gromov, 2008).

     Patelės kūno dydis siekia 12-15 mm, patinas yra kiek mažesnis: 10-12 mm.

Marmurinis kryžiuotis - Araneus marmoreus Clerck, 1757

     Marmurinio kryžiuočio pilvelis gelsvai baltas, geltonas arba vos rausvas, priekyje su trikampio ar kryžiaus formos balta dėme. Patelių spalva kintanti: pilkos spalvos vorai sutinkami ant medinių sienų, su geltonai žaliu pilveliu - gelsvuose lapuose, su rausvu - rausvuose rudeniniuose lapuose.

     Lytinis dimorfizmas ryškus. Patelės kūno dydis siekia 10–15,5 mm, patinėlio – iki 6,5–9,5 mm.

     Šie kryžiuočiai mėgsta drėgnas vietas, drėgnas pievas su krūmais ir miško pakraščius.

Nendrinis žnypliavoris - Larinioides cornutus (Clerck, 1757)

     Nendrinio žnypliavorio galvakrūtinė šviesiai ruda arba gelsva. Pagrindinė patelių spalva šviesi, pilvelis su lapo pavidalo raštu.

     Patelės kūno dydis siekia 10–13,5 mm, patino – 7–7,5 mm.

     Šie vorai gyvena atvirose vietose, ypač prie vandens, rečiau drėgnose pievose.

Keturdėmis kryžiuotis - Araneus quadratus Clerck, 1757

     Keturdėmio kryžiuočio galvakrūtinė šviesi, rausvai geltona, viduryje su tamsiu išilginiu ruožu. Patelės pilvelis su keturiomis apvaliomis trapecijos forma išsidėsčiusiomis dėmėmis. Pagrindinė spalva nuo žalsvai pilkos iki oranžiškai raudonos. Spalvos yra nepaprastai kintančios. Būna beveik baltų egzempliorių, o taip pat tamsiai rudų, vyšninės arba oranžinės spalvos.

     Lytinis dimorfizmas ryškus. Patelės kūno dydis siekia 14–20,5 mm, patino – 7–11 mm.

     Šie kryžiuočiai randami dažniausiai drėgnuose lapuočių miškuose ant augalų, rečiau spygliuočių miškuose, o taip pat atvirose vietose.

Ąžuolalapis verpstūnas - Aculepeira ceropegia Walckenaer, 1802

     Ąžuolalapio verpstūno galvakrūtinė rausvai ruda, akių sritis ir šonai šviesesni. Krūtinė tamsiai ruda. Cheliceros ir kojos šviesiai rudos. Pilvelis išilgai ovalinis, paprastai rausvas, raudonai rudas ar juodas, abiejuose galuose nusmailėjęs, viršutinėje pusėje su gelsvu ąžuolo lapo piešiniu.

     Lytinis dimorfizmas ryškus. Patelės kūno dydis siekia 12-14 mm, patino – 7-8 mm.

     Šie kryžiuočiai aptinkami ant žemų krūmų, žolių, tvorų. Mėgsta atviras, saulėtas vietas.

Paprastasis vapsvavoris - Argiope bruennichi (Scopoli, 1772)

     Paprastojo vapsvavorio galvakrūtinė su sidabriškais plaukeliais. Pilvelio viršutinė pusė geltonais ir juodais skersiniais dryžiais ir primena vapsvoms būdingą piešinį. Kojos su rudai juodais žiedeliais.

     Lytinis dimorfizmas ryškus. Kūno ilgis patelės siekia 15-20 mm, patino - 4-4,5 mm.

     Pagrindinis šių kryžiuočių maistas yra žiogai. Prie pat žemės, tarp žemų augalų, nutiesia vertikalų tinklą, kuris yra su iš centro į apačią ir į viršų išeinančiomis plačiomis zigzaginėmis verpalų juostomis - stabilimentais (sutvirtinimais). Gaudomoji sritis 30 cm skersmens, spindulių skaičius - 32. Slėptuvės nedaro, voras tupi tinklo centre. Ištikus pavojui arba nukrenta ant žemės, arba minutę staigių judesių pagalba virpina gaudomojo tinklo gijas. Tai labai gerai matyti palietus tinkle tupinti vorą žolės stiebu. 

Kryžiuočiai - Araneidae Simon, 1895

     Kryžiuočiai - labiausiai mums žinomi vorai dėl savo apskritų taisyklingai nuaustų voratinklių. Kryžiuočių kojos ilgos ir storos. Pilvelis ovalinis, dažniausiai labai plaukuotas ir su tipišku įvairių kryžiaus formos piešiniu (Vilkas, 2009). Žymus lytinis dimorfizmas. Patinėliai yra žymiai mažesni už pateles.

     Kiaušinėlius šie vorai deda į didelius tankius kokonus. Jų tinklai yra su lipniais siūlais, dažnai signaline gija susieti su slėptuve. Atskirų rūšių tinklai skiriasi dydžiu, spindulių skaičiumi, gaudomųjų siūlų tankumu, laisvosios zonos pločiu ir t.t. (Vilkas, 2009).

     Kryžiuočiai sėslūs vorai. Dažnai visą gyvenimą praleidžia vienoje vietoje. Išplinta rudenį, jaunikliams skraidant ant voratinklių ("bobų vasarą ") (Vilkas, 2009).

Norveginė gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] norvegicus (Sparre-Schneider, 1918)

     Norveginė gegutkamanė labai panaši į miškinę. Nuo norveginės gegutkamanės miškinę patikimai galima atskirti tik iš kojų letenų ir antenų: norveginės gegutkamanės trečiosios kojų poros pirmojo letenų narelio galas apaugęs gerokai ilgesniais plaukeliais nei to narelio plotis plačiausioje vietoje, o miškinės tų plaukelių ilgis neviršija narelio pločio, norveginės pirmasis antenų narelis apaugęs ilgais ir tankiais plaukeliais, matinis, o miškinės – apaugęs retais plaukeliais, blizgantis (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

     Norveginė gegutkamanė yra panašaus dydžio kaip ir keturspalvė bei miškinė: patelių kūno ilgis yra 15–20 mm, patinėlių – 12–15 mm.

Keturspalvė gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] quadricolor (Lepeletier, 1832)

     Keturspalvė gegutkamanė nuo miškinės skiriasi 3–5 pilvelio tergitais, kurie yra apaugę rausvais plaukeliais. Kartais ketvirtame narelyje vyrauja balti plaukeliai. O pas miškinę gegutkamanę juodų, baltų plaukelių yra tik penktajame tergite (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

     Patelių kūno ilgis – 18–20 mm, patinėlių – 17–19 mm.

Miškinė gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] sylvestris (Lepeletier, 1832)

     Šios gegutkamanės spalvinis piešinys panašus į sodinės gegutkamanės. Šias abi rūšis patikimai galima skirti tik pagal paskutinį pilvelio sternitą, kuris miškinės gegutkamanės yra siauras, o šoninės lysvelės jo gale sudaro siaurą puslankį.  Į miškinę gegutkamanę yra panašios dar dvi gegutkamanių rūšys – keturspalvė ir norveginė. Nuo keturspalvės gegutkamanės skiriasi plaukelių, dengiančių 3–5 pilvelio tergitus, spalva: keturspalvė šioje vietoje turi rausvų plaukelių, o miškinė – juodų, baltų plaukelių yra tik penktajame tergite. Nuo norveginės gegutkamanės miškinę patikimai galima atskirti tik iš kojų letenų ir antenų: norveginės gegutkamanės trečiosios kojų poros pirmojo letenų narelio galas apaugęs gerokai ilgesniais plaukeliais nei to narelio plotis plačiausioje vietoje, o miškinės tų plaukelių ilgis neviršija narelio pločio, norveginės pirmasis antenų narelis apaugęs ilgais ir tankiais plaukeliais, matinis, o miškinės – apaugęs retais plaukeliais, blizgantis (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

Sodinė gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] barbutellus (Kirby, 1802)

     Sodinė gegutkamanė spalviniu kūno piešiniu labai panaši į sodinę kamanę, tačiau paskutiniai pilvelio tergitai nevientisai apaugę baltais blaukeliais, kurie ties viduriu būna daug retesni. Šeštasis tergitas blizgantis, beveik plikas (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

     Patelių kūno ilgis siekia 16–24 mm, patinėlių – 14–18 mm.

Geltonoji gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] campestris (Panzer, 1801)

     Geltonoji gegutkamanė yra vienintelė iš Lietuvoje aptinkamų kamanių, turinčių geltonais plaukeliais apaugusį pilvelio galą (trys paskutiniai pilvelio tergitai) (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010). Panašiai kaip ir sodinės kamanės, geltonosios gegutkamanės nugarėlėje yra dvi skersinės geltonų plaukelių juostelės. Šoninės lysvelės šeštojo sternito gale sudaro platų puslankį.

     Ši gegutkamanė yra panašaus dydžio kaip šilinė: patelės kūno ilgis siekia 15–20 mm, o patinėlių – 10–16 mm.

Šilinė gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] bohemicus Seidl, 1838

     Šilinė gegutkamanė labai panaši į puošniąją, nuo kurios ją galima atskirti tik iš subtilių plaukelių spalvos skirtumų. Šilinės gegutkamanės priešnugarėlėje esantys plaukeliai citrinos geltonio, o pilvelyje ant baltais plaukeliais apaugusio pilvelio tergitų geltonų plaukelių nėra. Skiriasi ir patinėlių antenų narelių ilgių santykis: ketvirtasis narelis yra gerokai trumpesnis nei kartu sudėjus antrojo ir trečiojo narelio ilgius. Puošniosios gegutkamanės patinėlių ketvirtasis antenų narelis tokio pačio ilgio kaip kartu sudėjus antrojo ir trečiojo narelio ilgius (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

     Dydžiu ši kamanė panaši į puošniąją gegutkamanę: patelių kūno ilgis yra 18–20 mm, patinėlių – nuo 15–17 mm.

Puošnioji gegutkamanė - Bombus [=Psithyrus] vestalis (Geoffroy, 1785)

     Šios  gegutkamanės  kūno piešinys panašus į  žeminės  ar šilinės  kamanių. Į ją  labai panaši kita rūšis – šilinė gegutkamanė, nuo kurios  puošnioji  s kiriasi tuo, kad pilvelio tergituose tarp juodų ir baltų plaukelių yra ir skaisčiai geltonų, o priešnugarėlės plaukeliai rusvai geltoni. Ketvirtasis patinėlių antenų narelis tokio pat ilgio kaip ir antrojo bei trečiojo kartu (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

     Tai viena stambiausių gegutkamanių: patelių kūno ilgis siekia 20–22 mm, patinėlių – 15–17 mm.

Rytinė kamanė - Bombus semenoviellus Skorikov, 1910

     Rytinės kamanės priskiriamos juostuotųjų kamanių grupei (Dylewska, 1996). Ši rūšis labai panaši į viržinę kamanę, skiriasi tik geltonais plaukeliais apaugusia kakta. Tuo tarpu viržinės kamanės kakta apaugusi juodais ar juodai rudais plaukeliais (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010). Kakta, priešnugarėlė, skydelis, virutinė liemens šonų dalis bei pirmasis tergitas padengti geltonais plaukeliais. 4 ir 5 pilvelio tergitai apaugę pilkai balsvais plaukeliais, o likusi kūno dalis apaugusi juodais plaukeliais (Sobolev, 2012). Trečiosios poros kojų blauzdų išorinis kraštas apaugęs pilkais plaukeliais.

Viržinė kamanė - Bombus jonellus (Kirby, 1802)

     Viržinės kamanės priskiriamos juostuotųjų kamanių grupei (Dylewska, 1996). Šių kamanių kūno spalva labai panaši į sodinę kamanę, tačiau, skirtingai nei šios, viržinės kamanės galva trumpa. Kūnas taip pat trumpesnis. Kakta apaugusi juodais ar juodai rudais plaukeliais. Plaukelių, augančių ant trečiosios poroskojų letenų pirmojo narelio išorinio krašto, ilgis beveik lygus to narelio pločiui plačiausioje vietoje (Tamutis, Straigis, Amšiejus 2010).

     Motinėlių kūno ilgis siekia 15–18 mm, darbininkių būna 9–14 mm, o patinėlių – 11–14 mm.