Artėja pavasaris, tuoj vaiskia žaluma ir žiedų margumynais pasipuoš ne tik pievos ir miškai. Džiaugsmingo gyvybės alsavimo prisipildys ir mūsų miestai. Žaliomis skaromis apsigaubs parko medžiai, vis šiltėjančios saulutės spindulių glostomi šypsenomis nušvis mūsų veidai, o gyvatvorės tarsi gyvos – ims cypsėti, čirškėti, ulbėti...
Kas galėtų skleisti tuos keistus garsus? Stabtelėję apsižvalgyti netyčia akimis užkliūsime už gležnučių, vos išsiskleidusių ligustrų lapelių. Nustebsime pamatę kad gražiai jie „iškarpyti“, tačiau, kad ir kiek dairytumėmės „karpytojų“, viskas bus veltui. O gal tai mūsų čirkšliukų žvirbliukų ar zylučių pavasariniai papokštavimai? Gal kažkokių nematomų lapų dizainerių varžybos? Arba kokia nors liga?..
Iš tiesų tai ne paukštelių išdaigos ir ne liga. Lapus įsigudrinusi „karpyti“ grupelė įdomių vabaliukų. Dėl savotiškos, į straublelį ištysusios galvos jie priskiriami vienai gausiausių rūšimis straubliukų (Curculionidae) šeimai, o dėl ypatingo mitybos būdo – pjovėjų (Otiorhynchus) genčiai. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje pastebėta naujų šios genties kenkėjų rūšių.
