Dermacentor reticulatus - Pievinė erkė
Acarina - Erkės
Araneae - Vorai
Coleoptera - Vabalai
Hymenoptera - Plėviasparniai
Lepidoptera - Drugiai
Ixodidae - Iksodinės erkės
Trombidiidae - Trombidinės erkės
Araneidae - Kryžiuočiai
Gnaphosidae - Plokščiavoriai
Eresidae - Storagalviai
Carabidae - Žygiai
Silphidae - Maitvabaliai
Apidae - Bitės
Pieridae - Baltukai
Lycaenidae - Melsviai
Papilionidae - Sklandūnai
Pievinė erkė - Dermacentor reticulatus (Fabricius 1794)
MORFOLOGIJA:
BIOTOPAS:
Miško aikštelės, pamiškės, pievos, ganyklos, užliejamos pievos. Galvijų ganymo vietose, šių erkių gali susidaryti ištisi židiniai. Tuose miškuose, kuriuose skurdi žolinė augalija šios erkės negyvena.
BIOLOGIJA:
Būdinga diapauzės būsena. Aktyvios nuo pat ankstyvo pavasario iki pasirodant sniegui. Tačiau pats didžiausias aktyvumas yra balandžio - gegužės mėn; antras aktyvumo etapas, nors ir mažesnis, prasideda rudenį. Šios erkės pasižymi dideliu atsparumu šalčiui. Paprastai gyvybinis erkės ciklas trunka 2-3 metus, tai priklauso nuo oro ir mitybos sąlygų.
Žiemoja suaugėlių (imago) stadijoje.
Minta šiltakraujų gyvūnų krauju. Pievinės erkės sukėlėjų B. caballi, B.capreoli, B.divergens, B. canis nešėjos, kurie sukelia tokias ligas kaip žmonių, arklių , stirnų, šunų babeziozes. ( EFSA, 2010)
PAPLITIMAS:
Arealas tesiasi nuo Prancūzijos ir pietvakarių Anglijos vakaruose iki Centrinės Azijos rytuose. Vakarų ir Vidurio Europoje šiaurinė riba yra Šiaurės Vokietijja , Šiaurės Lenkija ir Lietuva , o jo pietinė riba yra Viduržemio jūros krantas ( tik drėgnojo kalnuotose vietovėse), o tai turi daugiau šiaurinį pasiskirstymą rytuose (Sankt Peterburgas ). (Gray ir kt, 2008). Tai tipinė lapuočių ir mišrių miškų rūšis.
ŠALTINIAI:
Jurga Frolovienė. Šunų babeziozės sukėlėjo Babesia canis 18S rRNR geno sekų analizė.Magistro baigiamasis darbas.
Балашов Ю. С. Иксодовые клещи — паразиты и переносчики инфекций. СПб, 1998.