Jump to Navigation

Silphidae - Maitvabaliai

Acarina - Erkės

Ixodidae - Iksodinės erkės

Trombidiidae - Trombidinės erkės

Lepidoptera - Drugiai

Pieridae - Baltukai

Lycaenidae - Melsviai

Papilionidae - Sklandūnai

Maitvabaliai – Silphidae Latreille, 1802

 

     Maitvabaliai, nedidelė vabalų šeima – pasaulyje žinoma tik 210 maitvabalių rūšių. Išskiriami du maitvabalių pošeimiai: Silphinae ir Nicrophorinae (Kalinová ir kt. 2009). Tai vidutinio dydžio ar gana stambūs (10-30 mm.) vabalai. Didžioji dalis maitvabalių aktyviai dalyvauja negyvos organinės medžiagos skaidyme, taigi – jie yra svarbi kiekvienos ekosistemos dalis. Iš Lietuvoje gyvenančių maitvabalių tik dvi rūšys: keturtaškis maitvabalis (Dendroxena quadrimaculata) ir šliužagrauis maitvabalis (Phosphuga atrata) yra grobuoniški, o matinis maitvabalis (Aclypea opaca) – augalėdis.

 

MORFOLOGIJA:

Suaugėliai.

     Maitvabalių kūnas pailgas, galva trumpa, ovali, antenos iš 11 narelių, dažniausia į viršūnę storėjančios arba su buožele iš 3-5 narelių. Priešnugarėlė ovali ar stačiakampė, kartais trapecijos formos. Antsparniai su išilginėmis briaunelėmis arba raukšlėti kai kurių rūšių (Nicrophorus, Necrophilus) sutrumpėję, nedengia galinių pilvelio segmentų. Dominuoja tamsios spalvos, tačiau kai kurie maitvabaliai (Dendroxena, Oiceoptoma, Nicrophorus) išskiria ryškiomis spalvomis ar kontrastingu piešiniu. Maitvabaliai, kaip ir daugelis vabalų, turi išvystytus plėvinius sparnus ir gerai skraido. Maitvabalių kojos bėgiojamosios, visų trijų porų kojų letenos penkianarės (5-5-5). Vabalai gali vikriai bėgioti, todėl ištikus pavojui geba greitai pasislėpti. Duobkasių (Nicrophorus) kojų blauzdos išplatėjusios, ir suplokštėjusios, tokios kojos pritaikytos kasti. Šie vabalai rausdami žemę po nedidelių gyvūnų: kirstukų, pelinių graužikų, kurmių ar paukščių lavonais, gali juos pamažu užkasti (Pileckis ir Monsevičius 1995).

 

Lervos.

     Silphinae pošeimio lervų kūnas plokščias, nariuotas, sudarytas iš 12 segmentų, iš kurių trys pirmieji segmentai sudaro krūtinę, kiekvienas jų turi vieną porą gerai išvystytų kojų. Pirmasis krūtinės segmentas iš dalies dengia galvą, kuroje yra keturnarės antenos ir po grupelę omatidijų abiejuose galvos šonuose. Kievienoje grupelėje yra 6 omatidijos. Likusieji 9 smulkesni segmentai sudaro pilvelį. Kiekvienas segmentas kūno šonuose suplokštėjęs išorinis jo kraštas su aštria briauna. Galiniame pilvelio segmente yra dvi plonos ilgos išaugos – cerkai. Viršutinė kūno pusė tamsesnė, labiau sklerotizuota.

     Nicrophorinae pošeimio lervos kirmėliškos, kūnas sudarytas iš 12 cilindriškų segmentų. Galva gerai matoma iš viršaus. Šio pošeimio lervos turi tik po vieną omatidiją abiejuose galvos šonuose. Krūtinės segmentuose yra 3 poros kojų. Kiekviename pilvelio segmente yra po 4 dantelius (Dekeirsschieter ir kt. 2011).

 

BIOTOPAS:

     Maitvabaliai aptinkami pačiose įvairiausiose sausumos buveinėse: įvairių tipų miškuose, pievose, vandens telkinių pakrantėse, pagrindinė sąlyga – tose buveinėse turi būti irstančių gyvūninės kilmės liekanų (žinduolių, paukšių ar roplių lavonų). Kartais maitvabalių galima rasti ir senuose grybuose ar įvairių gyvūnų ekskrementuose, kur jie medžioja musių lervas. Tačiau atskiros maitvabalių rūšys prieraišios skirtingoms buveinėms: smailiapetis maitvabalis (Thanatophilus sinuatus) randmas atvirose vietose: pievose, pamiškėse, dykvietėse, atvirose vandens telkinių pakrantėse, o raudonpetis maitvabalis (Oiceoptoma thoracica) gyvena įvairiose buveinėse, tačiau labiau įprastas miškuose. Maitvabalis Silpha tristis – išskirtinai atvirų buveinių rūšis. Duobkasiai (Nicrophorus) randami įvairiose buveinėse, tiek įvairių tipų miškuose, tiek ir atvirose buveinėse (Růžička 1994).

     Keturtaškis maitvabalis (Dendroxena quadrimaculata), mintantis drugių vikšrais, gyvena ant lapuočių medžių, kur susiformuoja lapsukių ar žiemsprindžių židiniai (Pileckis ir Monsevičius 1995).

     Šliužagraužis maitvabalis (Phosphuga atrata) aptinkamas tiek miškuose, tiek ir atvirose buveinėse. Iš kitų maitvabalių jis išsiskiria galvos forma; jo galva siaura, ištįsusi, mantibulės išsikiša toli į priekį, todėl šliužagraužis maitvabalis gali lengvai pasiekti kriauklėje tūnantį moliuską.

     Matinis maitvabalis (Aclypea opaca) – vienintelis mūsų šalyje gyvenantis augalėdis maitvabalis. Ši rūšis žinoma kaip runkelių kenkėjas (Anderson ir Peck 1984).

 

BIOLOGIJA:

     Maitvabaliai gamtoje svarbūs reducentai, jie aktyviai dalyvauja gyvūninės kilmės organinių medžiagų skaidyme sausumos ekosistemose. Maitvabaliai deda kiaušinius į dvėselieną (Nicrophorus) (Kalinová ir kt. 2009) arba į žemę šalia dvėselienos (Silpha) (Guerroudj ir Berchi 2016). Gana sudėtinga elgsena išsiskiria duobkasiai (Nicrophorus). Vabalai poruojasi ant smulkių paukščių ir žinduolių (daugiausia graužikų) lavonų. Patinas, suradęs tinkamą maitą, feromonais, kuriuos skleidžia ant dvėselienos, vilioja patelę. Kiaušinius deda į dvėselieną ir ją užkasa. Išsiritusias pirmo ūgio lervas abu poros nariai maitina atryta, iš dalies fermentų suskaidyta dvėseliena. Šiems maitvabaliams svarbu rasti kritusį gyvūną kiek galima anksčiau, kol jo dar neaptiko kiti maita mintantys vabzdžiai, todėl duobkasiai turi labai jautrius receptorius, kuriais užuodžia tą pačią dieną kritusius ir dar nepradėjusius irti smulkius gyvūnus kelių kilometrų spinduliu (Kalinová ir kt. 2009).

 

PAPLITIMAS:

     Maitvabaliai išplitę visame pasulyje, Europoje žinomos 43 rūšys (Růžička 2013). Lietuvoje iki šiol aptikta 19 maitvabalių rūšių, dar 3 rūšys ieškotinos (Tamutis ir kt. 2011).

 

ŠALTINIAI:

Anderson R. S., Peck S. B. 1984. Bionomics of Nearctic species of Aclypea Reitter: Phytophagous „Carrion“ Beetles (Coleoptera Silphidae). Pan – Pacific Entomologist 60 (3) 248-245.

Dekeirsschieter J., Verheggen F., Lognay G., Haubruge E. 2011. Large carrion beetles (Coleoptera, Silphidae) in Western Europe: a review. Biotechnol. Agron. Soc. Environ.15(3), 435-447.

Guerroudj F. Z., Berchi S. 2016. Effect of temperature on the development of carrion beetle Silpha rugosa (Linnaeus, 1758) (Coleoptera: Silphidae) in Algeria. Journal of Entomology and Zoology Studies. 2016; 4(5): 920-922.

Kalinová B., Podskalská H.,Růžička J. Hoskovec M. 2009.Irresistible bouquet of death—how are burying beetles (Coleoptera: Silphidae: Nicrophorus) attracted by carcasses. Naturwissenschaften (2009). 96:889–899.

Pileckis S., Monsevičius Vidm. 1995. Lietuvos fauna. Vabalai 1. Mokslas, Vilnius. 304 pp.

Růžička J. 1994. Seasonal activity and habitat associations of Silphidae and Leiodidae:Cholevinae (Coleoptera) in Central Bohemia. Acta societatisZoologicae Bohemicae. 68: 67-78.

Růžička J. 2013. Fauna Europaea: Silphidae In:Alonso-Zarazaga M. A. 2013 Fauna Europaea: Coleoptera, Fauna Europaea version 2.6, http://www.fauna-eu.org

Tamutis V., Tamutė B., Ferenca R. 2011. A catalogue of Lithuanian beetles (Insecta, Coleoptera). ZooKeys 121:1–494.

 
Autorius : Romas Ferenca
Publikavimo data: 2017-02-11 23:54